Tamsu, bet šilta. Ankšta, tačiau minkšta. Miegoti tokiuose pataluose vienas malonumas. Pūkinė pagalvė lyg ir glosto mano plaukus, skaičiuoja juos, o pati švelniausia antklodė namuose apsikabinusi nenori manęs paleisti į didžiąją tamsą. Aplinkui kuomet visur šalta, o lovoje taip šilta ir malonu, net pakrutėti, atrodo, būtų keistas sprendimas. O virš manęs lengvai tvyrantis gaivus oras leidžia mėgautis užtarnautu miegu.

  Neseniai išgirstas skambus lašas, atrodo, dar sykį nukrito, o galbūt jau prasidėjo lietus. Nežinia. Lyg ir pakvipo lietumi, o vos girdimas lašų kritimas ant vejos sudažnėjo. Bet tai jokiu būdu netrukdo ilsėtis. Tie lengvi lašai pradėjo kristi ir ant palangės, netrukus ir ant medžių ošimo prieš vėją. Skamba kažkur vejoje savotiška lašų melodija. Tai lyg ir daina, skirta vien tik man, kurios aš tikriausiai neprisiminsiu, nes dar girdėsiu.

  Kvaila būtų taip galvoti. Aš ne vienas. Atsiras tokių, kurie pavydės ir norės to pačio, ką aš turiu. Staiga, man dar net nespėjus pabusti ir išgirsti sunkių, neritmingų žingsnių, pajutau skausmingą smūgį. Aplinkui bemačiau tik skaudžią, neaiškią tamsą ir iš jos išnyrantį veidą. Triukšmas persmelkė mano ausis. Šaukimas, pyktis ir visa kita, kas nemalonu, nesiliovė, o po jo sekė grubus stvėrimas už kaklo. Po dar vieno stipraus smūgio pasipylė kraujas, kuris gausiai apliejo mano marškinius. Tėvas nesiliovė manęs auklėti ir dėl ko, aš pats nežinau… Kaip įmanoma greičiau išsprūdau iš jo rankų ir leidausi bėgti į lauką. Bėgau per šlapią žolę, nematydamas pelkių, lauko akmenų, pilkumos ar medžių, už kurių vis užkliūnu. Šlapias ir išsigandęs skriejau per netvarkingai sode išsidėsčiusias slyvas ir obelis, kurios, regis, taip pat norėjo kartu su manimi ištrūkti iš šios painios tamsos. Verkti ar dejuoti nebuvo kada. Išgąstis stūmė mane į priekį neleisdamas atsikvėpti ar net suprasti… Bėgau, tiesiai – trumpiausiu keliu. Per glūdžią tamsą ir painius takus. Aplinkui save tematydamas tik tai, kas skaudu ir netikra. Ir kartais iš tamsos išnyrančius šunų lojimus.

  Galiausiai uždusęs pasiekiau savo tikslą. Pro apgriuvusius ir apleistus namus, kuriuos po karo apleido kitakilmiai, leidausi į priekį. Įžengęs į raudonų plytų namą ant stačios kalvos, kuri apsaugo nuo potvynių, leidausi į viršų, leidausi stačiais mediniais laiptais, ant kurių vos užlipus girdėjosi gailus girgždėjimas, primenantis apie skaudžią jų lemtį. Atitraukęs senas ąžuolines lentas įlindau pro skylę į savo slėptuvę. Užsidegęs dar iš Langutų pirktą žvakę, kad geriau matyčiau, kas dedasi aplink, atsisėdau į krėslą. Ir tada pamačiau save ir savo atvaizdą veidrodyje. Buvau visas kiaurai permirkęs lietumi ir apsitaškęs purvu. O ant veido ir marškinių, ties kaklu, buvo kraujo dėmės. Šiek tiek apsiprausiau vandeniu, ir kol prausiausi, purvas ant rūbų spėjo išdžiūti. Teliko tik smėlis, kurį tiesiog nubraukiau ir nupūčiau nuo savęs. Smėlis nubyrėjo, bet to, kas įvyko šiandien, neišeis taip lengvai perbraukti ranka. Mano rankos drebėjo, kaip ir mano sąžinė! Jaučiausi išsigandęs, prislėgtas, o net galbūt ir kaltas. Kodėl aš turiu būti visuomet kaltas? Kodėl?! Kodėl aš tas keistas, nesuprastas žmogus? Kuris nuolat tyli, lemena tuos bereikšmius žodžius, kurie niekad nieko nereikš. Ar galiu aš būti tas žmogus, toks, kuris nedaro klaidų ir gyvena normalų gyvenimą? Be ydų ar kitų blogybių. Turintis artimų draugų ir pažįstamų. Nors vieną dieną norėčiau pabūti toks. Atiduočiau viską. O jeigu negalima? Tada koks tikslas išvis norėti? Kam reikia būti kažkuo? Nejaugi reikia stengtis dėl pripažinimo? Nemanau. Darysiu klaidas. Darysiu jas dėl savęs, kad pasitaisyčiau. Nesistengsiu būti kažkuo, ir nežadu vaidinti veidmainį. Būsiu savimi, būsiu savo tėvu ir mama, draugais ir giminėm, jeigu jau net tokių nebėra šalia.