Pražysta skausmas kaip žiedas,
Purpurine karalių spalva,
Ir galvoji, kad jis – vienintelis vienas
Tavo draugas klejonių miške.

Ir eini surakintas grandinėm,
Ir silpsti ir klumpi lyg arklys,
Kas išpjaus tą bjaurybę krūtinėj,
Taip, kad rando jokio neliks.

Taip, aš pats sau chirurgas,
Ir teisėjas, budelis ir batsiuvys,
Ir žinau, ką sakys Atpirkėjas,
Jei nebūsiu Žemėj karys.

Čia ne rojus ir ne Edeno sodai,
Ir neduota žmogui sparnai,
Kad pakiltum virš savo svajonių
Ir pamirštum skausmus amžinai.

Kovos laukas čia be taisyklių,
Kas stipresnis, tam ir garbė,
Viso šito gali neapkęsti,
Bet tokia žmonijos padermė.

Yra kelias vienintelis tikras,
Pasiklausti  savo širdies,
Ar dar verta žemėn sugrįžti,
Kai atrodo kova be prasmės.
 
Kiek ilgai mes klajosim žvaigždynais
Ir ieškosim planetos naujos, 
Jeigu būsim nei gyvi, nei mirę
Ant sušaudytos Žemės šventos.