Mes apgirtom nuo nakties juodo vyno, 
nejučia pasiklydom aistros labirinte...
Erdvėje nuodėmės kvapas svaiguliu tvyro,  
aš nenoriu praeities be tavęs prisiminti.

Siela sieloje, virpa kūnas prie kūno
ir laukimas alsus iš erškėčių nupintas... 
Į tave mano mintys lyg krikštui panyra,
aš plakimu širdies prie tavęs prirakintas.
  
Vėl išnyksi kaip pasakoj – dvylikai mušant.
Liksiu vienas lyg rudenio lapas sumintas.
Apkabinsiu lyg mylimą tylią vienatvę,
trupiniais nuo laimingųjų stalo maitintas.

Lauksiu vėl. Ir tikėsiu, kad grįši, 
tarsi gėlę auginsiu miglų spalvos viltį...
              ----------------------                        
pats save saldžiai kančiai pasmerkęs,
uždraustųjų jausmų pilyje užrakintas.