Mus paliks vėl žalias žemės rūbas,
medžiai vėl apmirs nuogi,
tik pelėdos naktį ūbaus,
dar sužibs pro debesį žvaigždė taiki.

Kartais pasivys šešėlis pasiklydęs,
kartais rodysis, kad šaukia kas,
ir dingosis — mūs žingsnius kas lydi
ir per žemės klaiką veda kas.

Veda didelis, galingas, šventas
per rudens paženklintus takus,
mums po kojom lapų auksas krenta —
pažadas gyvenimo trapus.