Jau merkia žemę rudeniniai lietūs.
Dangus papilkęs nuo sunkių jo debesų.
Astrai, jurginai galvas lenkia,
Permirkę nuo lietaus lašų.
Jau balos telkšo ir takai patižę, žiūrėk,
Kad gautum koją kur sausiau padėt.
Ir žmonės lekia pasislėpę po didžiuliais skėčiais,
Nenori būti išprausti lietaus srovės.
Tai rudeninio lietaus dušas, gal jis pradžiugintų
Ir būt visai gerai. Nupraustų veidą jis, akis 
Ir lūpas pabūčiuot lietaus lašai.
Lietaus lašelis tyras, krištolinis, nuplovė jis
Namų stogus ir langus ašarom jis apipylė,
Nuplovė kregždžių lizdo pastolius.
Tik nenuplauk, lietau, tu kregždės lizdo.
Pavasarį maži kregždžiukai čia cypsės
Ir puoš jie veidus strazdanom, kas jų nemyli.
Gaivinki, rudenio lietau, ir mus tu atgaivinki,
Kad vėl galėtume toliau gyvenimo kelelį minti.