Išmok atleist. Išmoki ir ištverti,
Tikėdamas – gyvenime klaidu.
Pavasariai – ne amžinosios šventės,
Daug rudenių rudų
 
Palies ne tik lapus, tačiau ir žievę.
Galbūt šalna įaugs iki šaknų –
Skaudės labai... Maldausi – mano Dieve,
Kodėl aš gyvenu?
 
Jisai tylės. O tu to nesuprasi –
Juk plėnys dengia langus ir laukus,
Kur buvo atvira, spindėjo rasos...
Tyku, baugu, nyku...
 
Tik pagalvok – tai laikina ir keisis,
O tu patsai veikiausiai neteisus
Vėl svetimus ir mylinčius nuteisęs –
Nereikia teist visų.
 
Nereikia pykt, kad laiko tarpsnis virsta,
Atrodo, neįveikiama kliūtim.
Augs kadagys, augs ąžuolas ir skirpstas,
Tačiau nušals kiti –
 
Tie, kur anksti pražydo ir žaliavo
Tarytum saulės išrinkti vaikai...
...........................................................................
 
Sugniauži kumšty savo nuodėmę –
Tegul, ne savo –
Todėl, kad išlikai...
 
2017 rugsėjo 1 d.