upė lyg stiklas veidrodžiu tviska,
Debesys plaukia upės vaga.
Aš lyg šešėlis akim genu vėją,
Spėju jo kryptį, džiaugiuos šia diena.
Trapų lyg stiklą žarstau kranto smėlį,
Slysta iš rankų dienos šios baigtis.
Rodos, tik šiandien širdį atvėrėm,
Stipriai pajutom, kaip džiaugtis būtim.
Laikas pabėrė džiaugsmų karuselės
Trupinius džiaugsmo iš savo versmės.
Akys sudrėko, į tolius įsmigo,
Kiek daug praradom, kur buvom kadais.
Manėm, netolsta, manėm, neskęsta jūroj laivai.
Manėm, jie stovi, inkaro svoris juos prirakinęs
Laiko tvirtai. Melas, apgaulė, pasaulis skrieja
Tyliai be garso, sukas orbita ir mes trupiniai.
Menkos dalelės, visatos detalės
Su siela, jausmais. Kad taip tik molis
Būtum beskonis, bejausmis padaras,
Roboto brolis, kad taip tik akmenio luitas prie kelio,
Ledinis, šaltas pastogės varveklis,
Ramus lyg medis vaisius sunokinęs
Rudenio rytą nutviekstas šviesos.

2017-08-21