rugpjūtis jau skęsta jūroje
mes skaičiuojam
jo paskutines akimirkas
o mūs žvilgsniai lyg laivai susidūrę
supasi bangose
kol žuvėdros alkanos
juosius sulesa... tokius sūrius
mums ir linksma
ir be galo graudu
sąmonė siunčia signalą
atsisveikint visam
netgi protas algoritmus nukišo
kelionės bagažo dugnan
virš bangų išsilieja jausmai –
neberaižys mūsų škunos tavojo kūno
negi mes su tavim
išsiskirsim visai?
mūsų inkarai jau nuleisti
savuose dugnuose –
ten tūno...
pasakyki mieloji
kaip būna
juk tu jūra
kiek daug tokių – mūsų – matei?
su rugpjūčio žvaigždėmis nugriūna
net dangus
o kiek skęsta tavose bangose –
tik užbūrei  ir neskaičiavai...