Jūs man linkėjot blogo, kada sekėsi man viskas,
Jūs griežėt iš pavydo ir iš pykčio dantimis.
Piktas kalbas jūs skleidėt ir pakenkti man norėjot,
Turbūt net iš pagiežos nemiegojot naktimis.

Kai jums bandžiau padėti ir ištraukti iš purvyno –
Norėjot paslapčia, kad aš paspringčiau tuo purvu.
Aš jums norėjau gero – jūs mane tik išnaudojot,
Ir juokdavotės garsiai – manėt, aš nesuprantu?

Kai buvo man blogai – iš džiaugsmo jums net tiško seilės,
Man tardavot „laikykis“, o ką skiedėt už akių?
Vaidindavot draugus, tuo tarpu nesėkmę kiekvieną
Sutikdavot jūs manąją su atviru džiaugsmu.

Nevertinot jūs nieko, tik naudojotės manuoju
Naiviu nepatyrimu ir kvailu patiklumu.
Gerumą jūs supratot kaip kvailumą ir silpnumą,
Ir kvailinot, melavot, leidot nuodus pamažu.

Deja, tokie dalykai ilgai tęstis negalėjo –
Prabėgo laikas, aš jus, mieli žmonės, supratau.
Buvau aš angelu – likau tik pykčio pilnu monstru,
Iš angelo į velnią – kas gi gali būt baisiau?

Ir nesakykit, kad aš blogas, egoistas ir šlykštynė.
Nueikit pirmiau kelią tą, kurį aš praėjau.
Tą apmaudą ir pyktį savo dūšioj atlaikykit,
Į kilpą neįlįskit, atsistokit... Eikite toliau.