Vėlei baigias kelionė, nes jėgos išseko,
kur keliauti bedaliui nakčia?
tyliai krinta svajonės ir miršta ant tako,
bet eini ir viliesi slapčia.

Kad ir tvyro griuvėsiai ir plėnys aplinkui,
vis manaisi prišaukti gyvus,
į kuriuos tiestųs tavo nusvirusios rankos,
vėlei lietųs gyvybės lietus.

Ir juodoj nevilty tau ugnelė sušvinta,
ir pašaukia keliauti kartu,
žarijas jos nuo tako it perlus surinkęs
nustembi – juk, saulele, tai tu.

Ir iš josios vėl liejas gyvybė į žemę,
net nuščiūva nustebęs dangus –
paukščiai, medžiai iš naujo vėl gema,
vėlei paima lyrą ir arklą žmogus.

Ir iš grumsto vėl steibiasi javas,
kyla saulėn giesmė ir malda,
o klajūnui, keleiviui, bedaliui
ar užteks kentėt ir blaškytis kada?