Toks paliegęs ir apsunkęs mano kūnas,
Metų naštą neša ant sulinkusių pečių.
Kojos linksta, jau nelaiko kūno, 
kai senatvės atšvaitas prisiglaudžia
Visu svoriu. Kokios silpnos
Ir kaulėtos mano rankos,
jau puodelis, šaukštas per sunkus.
Kokios blausios ir apsunkę mano akys.
Viskas lyg rūke paskendę,
Medžiai, žmonės, tvoros, saulė jau blausi.
Jau pakibo pilkas debesis virš mano kūno.
Siela smilksta lyg priblėsus žarija.
jau ruošiuos keliaut į stiklo rūmus,
kur dangaus žibintai ves mane.
Jau nerūpi, kas už lango, sninga ar jau lyja,
Ar perkūnas plakas po medžius,
Jau nerūpi niekas, tik ramybė.
Ir neklauskit nieko, jau grimztu, jau grimztu
Į properšas tarp debesų kalnų.
Jau našta išlaisvina pečius,
Jau lengva, grakšti lyg paukštė, tarsi vėjas,
Kaip dulksna. Greit pasieksiu stiklo rūmų aukštį
Ir senatvė taps lengva. Būsiu jau kita ar kitas.
Nes pasaulis nusimetęs materialią maršką čia gyvuos.
žemės baltiniai žemai paliko ir išsekę
mano kūno šuliniai. Būsiu jau kita ar kitas,
Kaip kadaise, kai giesmes giedojo angelai...