Jei tau sakys, kad šliaužioti gimei
Ir negali skraidyt aukštai padangėj,
Pažvelki į drugelį, juk kadais
Jis vikšru slinko pažeme gan vangiai.
 
Kol vienądien išsiskleidė sparnai
Ir šie vaiskiausiomis spalvom sužibo,
Jeigu svajoji – pildos, ar žinai?
Pakilki iki savo obelisko!
 
Kažkam juk būsi spinduliu šviesiu
Ir gal padėsi perbrist klampų liūną,
Kaip atsakas grįš gėris su kaupu,
Ir patikėk, juk taip dažnai ir būna.
 
Skraidyk aukštai, nes tau duoti sparnai
Ir dar pakelk nuo žemės tą, kurs šliaužia,
Priimk lemties duotybes iškiliai,
Juk perskrist skardžius gali tiktai paukščiai.