Menių prieblandos tipiškai klaikios,
Smarkiai supamos bodisi lėlės.
Čia šikšnosparniai mirtimis laikos
Tavo kraują purioj pagalvėlėj.

Nėr suvaržymo – krykštauja damos,
Prasilenkdamos soduose rūmų.
Ponais šokdami lankosi vagys
Iš nendrynų lipnių lyg berūbiai.

************************

Greitai nersis ne kailis, o siūlai,
Šeimininkės rankas sunaudoję.
Adatėlėm atverčiamos viltys
Kaip minėjai – laiške „liks nors koja“.

Mūsų pobūvių salės girtauja,
Žaidimu nedėkingu mojuoja.
Juk vargsti, bėdžiau, pigiai tarnauji
Kažkur uostai pėdas, kažkur loji.

Tavo damos – ne knygos ant stalo
Ir ne senas blankus pardavimas.
Rikiavaisi visas pagal skalę.
Tavo damos – naujausio leidimo.