Akvilė tamsoje kelkraščiu žingsniavo link Trakų, iš priekio ją akino automobilių šviesos. Merginos galvoje sukosi daugybė minčių, kurių ji niekaip negalėjo sudėlioti. Tiek, kiek patyrė per šį vieną vakarą, jaunoji pardavėja nebuvo patyrusi per visą gyvenimą. Parduotuvės užpuolimas, jos paėmimas įkaite, kitos parduotuvės apiplėšimas, kur prieš savo norą buvo įvelta ir ji, bėgimas su Nijole per Vilnių nuo policijos, vienos policijos mašinos sudaužymas, kitos susprogdinimas, smūgis kirviu Nijolei į kaktą, lavonas bagažinėje, nuo kalno į kūdrą riedantis automobilis ir atsikvošėjusios Nilkos riksmai bagažinėje kartu su lavonu, o svarbiausia - tie popieriai, kuriuos perskaičius, Akvilei viskas apsivertė, ir ji buvo priversta sumeluoti tėvams, kad išvažiuoja į kelionę su bendradarbiais, bet iš tikrųjų dabar vidury nakties eina pėsčia į Trakus...

Mergina sustojo ir atsirėmė į kelio ženklą. Galvoje spengė, viskas aplink sukosi. Akvilė negalėjo patikėti - dar prieš kelias valandas ji buvo paprasta jauna dvidešimt dvejų metų amžiaus pardavėja, kukli ir naivi mergina su katinėlių, zuikelių ir mielų anime personažų plakatais ant kambario sienų. O dabar ji eina naktį į Trakus pas kažkokio migloto ir grubaus paralelinio pasaulio žmones, kur viešpatauja brutalumas ir agresija, tokie tolimi jos prigimčiai. Ant jos smulkios, dar beveik paaugliškos figūros po per dideliu Nilkos paltu slepiasi automatas, šoviniai, granatos, pinigai iš apiplėštos parduotuvės kasos ir popieriai rankinuke, galintys pakeisti daugybės žmonių gyvenimus. Kaip geroji ir kuklioji pardavėja Akvilė tik per kelias valandas galėjo taip pasikeisti?

Pro krūmus sušvito neoninės kabako šviesos, ir mergina nutarė, kad būtinai užeis pasėdėti ir atgauti jėgas. Visų pirma, reikėtų pavalgyti - nuo pat pietų Akvilė nebuvo valgiusi. Ir aišku - išgerti... Jaunoji pardavėja nelabai mėgo alkoholį, bet kažkodėl dabar jai, sušalusiai bobų vasaros naktį, būtinai reikėjo ko nors šildanćio iš vidaus.

Tuo metu pakelės užeigoje „Girtuoklėlė“ buvo pats linksmybių įkarštis. Gausiai susirinkusi liaudis kilnojo bokalus, rėkavo ir dainavo, šoko pagal populiariasius hitus, o padavėjai vos spėjo suktis, nešdami plačiai išreklamuoto „Girtuoklėlės“ firminio gyvo alaus bokalus. Įsilinksminusi minia rijo alų kaip pasiutusi ir vis lakstė myžti į tualetą. Geltonų alaus spalvos myžalų buvo labai daug, šimtai litrų.

- Aštuntas staliukas jau apiformintas, ten jau visi girti... Duok jiems dar keturis alaus, bet dabar iš antro kranelio, - visa šlapia ir uždususi padavėja prilėkė prie baro.
- Daugiau nieko nereikia? - paklausė barmenas, pakišdamas bokalą po kraneliu ir leisdamas į jį geltoną skystį.
- Trys bokalai septynioliktam, bet jiems pilk iš pirmo, jie ką tik atėjo. Ir keptos duonos jie norėtų.

Barmenas pripylė bokalus ir sustatė ant padėklų. Padavėja juos paėmė ir apsisuko eiti, o barmenas dar nusijuokė jai iš paskos:

- Žiūrėk tiktai, nesumaišyk.
- Nu tu ką, galvoji kad aš visai durna? - padavėja parodė vaikinui liežuvį ir nuėjo su bokalais link klientų, kraipydama klubais. Barmenas įdėmiai žiūrėjo į ją.

Kaip tik tuo metu į kabaką atėjo Akvilė ir prisėdo prie laisvo staliuko. Prie merginos tuojau pat prisistatė ta pati klubus kraipyti mėgstanti padavėja.

- Labas vakaras. Ko norėsit?
- Norėčiau picos, vidutinės. Kokios nors su daug mėsos.
- Gal norėtumėt išbandyti mūsų firminę picą?
- Jo, tinka. Ir gerai būtų vermuto su limonadu.
- Taip, vermutas su limonadu... O gal norėtumėt mūsų firminio gyvo alaus?
- Alaus? Nu... Ai, gal ne. Geriau vermuto.
- Gerai. Viskas bus?
- Aha.

Padavėja nulingavo klubais prie barmeno, kuris jau matė ją ateinančią ir buvo pasiruošęs vėl paflirtuoti. Padavėja kikeno - jai patiko vaikino mediniai bajeriai. Akvilė tik atsilošė kėdėje ir pasižiūrėjo į lubas. Būtų gerai pamiegoti, bet neišeis... Pavalgys, išgers, ir reikės eiti toliau. Laukia Trakai.

Prie kito stalo lėbavo labai blatna kompanija. Penki raumeningi kampuoti vaikinai skustomis galvomis, bendraujantys kalėjimo žargonu, ir penkios cypaujančios ir kikenančios peroksidinės kiaunės, taipogi nepasižyminčios aukšta kultūra ir intelektu, atrodė tarsi perkelti čia laiko mašina iš laukinių devyniasdešimtųjų. Visa šita blatata maukė alų ir žymiai brangesnius gėrimus, valgė brangius patiekalus, garsiai rėkavo ir visais įmanomais būdais rodė aplinkiniams dsavo blatnumą ir vierchišką natūrą. Šventė buvo tikrai labai rimta - pasirodo, blatniausio šio gaujos alfa patino kiaunė neseniai pasididino papus - koks skirtumas, kad ne už savo pinigus, o už to agresyviai atrodančio bachūro su masyvia „cipura“. Bratanui, aišku, tai buvo didelis pliusas, kad gali sau leisti turėti gražią ir prabangią čiuvichą, bei gali sau leisti padidnti jai papus - reiškia, kad jis yra tikras alfa patinas, mačo ir vierchas. Jam pavydėjo visos Lietuvos zonos, nuo Lukiškių iki Pravieniškių.

Kaip tik tuo metu padavėja Akvilei atnešė picą ir vermutą. Peralkusi mergina pradėjo godžiai valgyti - urzgiančiam skrandžiui pica buvo pati tikriausia atgaiva. Blatna, dar nelabai girta kompanija garsiai, veinas per kitą rėkdami, paprašė (tiksliau, naglai pareikalavo) dar alaus. Alaus užsinorėjo dar viena chebra, sėdinti kiek atokiau. Ten jau visi buvo prisisiprogę iki žemės graibymo.

- Įpilk alaus, po dešimt bokalų vienokio, ir dešimt kitokio, - vėl uždususi atlėkė padavėja pas barmeną.
- Nepavargai dar lakstyt?
- Užsiknisau... Nu bet ką darysi, šiandien visi nori gert. Čiuju apyvarta bus, eik tu naktį...
- Naktį? O tu eitum su manim naktį kur nors? - barmenas vėl nuvėmė medinį bajerį. Padavėja nuraudo ir sukikeno:
- Aš ir taip su tavim čia kas naktį, žmones girdau. Tau dar mažai?
- O jeigu mes vienas kitą pagirdytumėm, bruderšaftą prie žvakių šviesos tarkim, romantiškai... Ką tu į tai?
- Oi, nežinau, - mergina dar labiau nuraudo, - o ką gertumėm? Tikiuosi, ne tą alų iš antro kranelio?
- Nu jau, ką tu... Aš tave pavaišinčiau kuo nors rimčiau ir brangiau.
- Eik tu, pavaišintum... Iš savo algos pavaišintum?
- O ką? Ko gi nepadarysi dėl gražios merginos, kuri paskui tau kojines plaus.

Medinis bajeris merginai vėl patiko, ji vėl išraudo ir pradėjo kikenti:

- Čia man vaikinas turės trusikus plaut, kitaip nedraugausiu.
- Užsigeidė gi, matai... Eik eik, nešk alų, klientai laukia.
- Nu einu gi jau, - panelė parodė liežuvį vaikinui ir sustačiusi bokalus ant padėklo, siūbuodama klubais nunešė juos blatnai kompanijai. Apsvaigusi nuo saldaus flirto su barmenu ir jausdama drugelius pilve, sudėliojo vierchams ir čiuvichoms ant stalo bokalus, pripiltus alaus iš antro kranelio. Grįžusi dar paflirtavo, pakikeno su barmenu, ir susitačiusi ant padėklo bokalus su alumi iš pirmo kranelio, nunešė juos prie stalelio girtai ir vos besigaudančiai chebrai.

Blatniausias, gavęs alaus, atsistojo ir iškėlė rankoje bokalą:

- Nu, karoče, dabar išgeriam už mano naują čiolę, kaip ten tavo vardas...?
- Kristina.
- Ai nu nu, vo vo, Kristina. Išgeriam davai už Kristiną, už jos grožį, intelektą ir naujus padidintus papus. Jeigu norėsi, aš tau dar labiau padidinsiu, atvičiaju! Nu tai išgeriam, v natūre.

Agresyvios mordos kartu su savo atsitemptomis peroksidinėmis baltaplaukėmis pakilo nuo stalo, ir susidaužė, iškėlę bokalus. Padavėja paskutinę sekundę prisiminė, kad nunešė vierchų kompanijai ne tuos bokalus, ir visa nutirpo, bet buvo jau vėlu...

Visa blatata, bratanai ir čiolės, vos paragavę užeigos „Girtuoklėlė“ firminio gyvo alaus, paleido fontanus iš burnų, apspjaudami vieni kitus.

- Fuuuuuu, kokia čia fignia? Ko taip neskanu? Kaip kokie myžalai, - susiraukusi cypė didžiapapė Kristina, dar kartą pauostė savo bokalą ir taip sužiaukčiojo, kad vos neatpylė ant savo brangiai kainavusių papų.
- Jedriš tvaju rogės, tai čia gi ir yra myžalai, v natūre!!! Sukos jūs, blyn!!! - užriaumojo blatniausias, ir išmetęs rėmą, visas raudonas kaip bulius, užrėkė ant padavėjos, - ė tu, žiurke, ateini čia!!!

Padavėja dabar tik norėjo, kad po ja prasivertų žemė ir prarytų ją gyvą. Širdis daužėsi kaip pagautas žvirblis, per kūną ėjo tai karštis, tai šaltis. Mergina jautėsi kaip prieš mirtį. Kadangi ji stovėjo įkasta kaip stulpas, bratanai ir pupytės patys atstūmė kėdes ir lėtai pradėjo artėti link jos. Bratva visi išmetę rėmus, o čiolės jau paruošusios nagus rimtai kovai.

- Tu blyn, suka, myžalais mus norėjai pagirdyt? Tu žinai kas mes tokie, v natūre? Mes tave pakasim, žertva tu aborto!!! Pati primyžai, ar kas kitas? Sakai staigiai!!!

Barmenas pamatė, kad jo mylimą merginą tuoj puls įniršusi gauja, ir nutarė pasielgti riteriškai, kaip senais gerais viduramžiais - pribėgo prie jos ir užstojo, drebančiu balsu lemendamas įniršusiai blatnai gaujai:

- Kas palies mano merginą, tas žinokit atsakys... Aš jums rimtai... Pasigailėsit! Aš jus į teismą paduosiu!
- Kokią tavo merginą, ė... Ką tu čia nusišneki? - padavėja patyliukais šnibždėjo, tampydama didvyrį už rankovės.
- Dabar jau mano, aš visada tau norėjau pasakyti... Bet gal paskui, jeigu liksim gyvi, - barmenas išsigandęs pasižiūrėjo į lėtai artėjančia gaują, ir pradėjo drebėti.

Blatniausias pradėjo kvatotis:
- Ė chebra, jūs matėt? Šitas suslikas šustrą bando laužt iš savęs! Tu kas čia toks, atsikėlei nuo parašos, ir jau tipo mačio, v natūre? Gaidy, mes tave pakasim su šita žertva, atvičiaju!

Barmenui net akys išvirto ant kaktos, ir jis tarė savo mylimai padavėjai:
- Žinai ką, aš tave nors ir myliu, bet... Tvarkykis pati! - ir vaikinas spruko į lauką pro duris. Du raumeningi bratanai puolė jį vytis. Tuo tarpu didžiapapė Kristina su kitomis peroksidinėmis kiaunėmis pripulė prie vargšės padavėjos ir ėmė ją cypdamos tampyti už plaukų, pasigriovusios ant grindų akėti nagais ir daužyti nevykusiais silpnais smūgiais. Padavėja gynėsi, stumdėsi, per nieko negalėjo padaryti prieš penkias įniršusias pupytes.

Trys bratanai tuo metu priėjo prie baro (šalia jo buvę padavėjai tuo metu spruko į visas puses kaip tarakonai) ir atsuko kranelius. Iš pirmo kranelio, su užrašu „gyvas“, bėgo normalus ir pakankamai skanus alus, o iš antro, su užrašu „dar gyvesnis“ - pats gryniausias ir natūraliausias šlapimas - tas pats, kurį „Girtuoklėlės“ lankytojai iščiurkšdavo tualete.

- Ė narodas, karoče, šita kontora jus išdūrinėjo, v natūre!!! - sušuko blatniausias, - jie karoče, iš vieno krano pylė alų, iš kito myžalus! Jūs babkes už myžalus mokėjot, ir gėrėt! Jus čia žostkai pagaidino, v natūre!!!
- Bet tai ką aš žinau, pas mus tai normalus alus, - abejodamas tarė vaikinas, su dar visai blaivia kompanija sėdintis prie netoliese esančio stalelio.
- Čiuvas, jie čiuju chitražopai. Jūs dar negirti, jūsų neišdurs, tai pripylė normalaus alaus. O tu pacanas nueik pasižiūrėk pas tuos, kurie jau girti, kas pas juos?

Vaikinas atsistojo ir nuėjo prie kito stalelio, kur sėdėjo trys smigusios merginos, jau net negirdinčios, koks veiksmas vyksta užeigoje. Netikėdamas blatno bachūro žodžiais jis drąsiai pakėlė visnos merginos bokalą, nugėrė didelį gurkšnį, ir... Taip sužiaukčiojo iš pačių skrandžio gelmių, kad net prabudo mergina, kurios bokalą jis buvo paėmęs.

- Ė, kas tu toks...? Čia mano alus... Ek... - mergina sužagsėjo ir smigo vėl.
- Rimtai myžalai... O aš čia dažnai tūsindavau. Tai ką, aš irgi myžalus gėriau? Kas man dabar už viską atsakys? Babkes atiduokit!!! - vaikinas irgi įniršo, ir su visa kompanija pradėjo daužyti adminisitracijos duris. Iš už jų išlindo prašmatni pagyvenusi ponia su paauksuotais akiniais ir kailine apykakle:

- Ką jūs čia darot? Nemokat gal skaityti - „Pašaliniams užeiti draudžiama“, nematot užrašo?
- Gerk savo myžalus pati, paskuda!!! - pasigirdo riksmai, ir keli myžalų bokalai šliūkštelėjo išsipusčisuiai ir išsikvėpinusiai poniutei į veidą.
- Ką jūs sau leidžiat? Aš savininkė šito restorano, jūs man tuoj visi atsakysit! Policija tuoj atvažiuos!
- Tu greičiau paspringsi savo myžalais, negu policija atvažiuos!
- Čia ne mano myžalai, čia jūsų... Ė, ką jūs darot! paleiskit, pas mane pažįstami aukštuose postuose!

Poniutė dar kažką rėkavo, bet jau niekas negirdėjo. Įniršusi minia jau vykdė jai patį tikriausią linčo teismą: kažkur nuskrido jos kailinė apykalkė ir paauksuoti akiniai, visa apiplėšyta ir sutaršyta ji gulėjo po „dar gyvesnio“ alaus kraneliu, iš kurio jai į burną liejosi geltoni alaus spalvos myžalai. Polniutė muistėsi, spardėsi, sukiojo galvą į šonus - akivaizdžiai nenorėjo gerti savo firminės produkcijos. Tuo metu jau buvo daroma tvarka ūkinėse patalpose - lūžo durys, dužo kompiuteriai, skraidė dokumentacija iš spintų, virtuvėje skraidė keptos vištos ir šaldytos picos, darbuotojai sėdėjo pririšti prie kėdžių skudurais užkištomis burnomis. Nagliausi kientai traukė pinigus iš kasų ir nešė brangius gėrimus iš sandėlio į savo automobilius. Salėje lūžo kėdės ir stalai, kabakas atrodė kaip po karo - minios kerštas už girdymą myžalais buvo negailestingas.

Akvilė visame šitame kipiše nedalyvavo. Mergina ramiai baigė valgyti picą, sugėrė vermutą su limonadu, ir kadangi aiškiai matė, kad nors ir labai norėtų, bet susimokėti neišeis, stengdamasi neatkreipti bereikalingo dėmesio pasuko link išėjimo. Lauke pamatė atidarytą blatniausio alfa patino juodą blizgantį visureigį, didumo sulyg tvartu. Chebra į bagažinę dėjo brangius vynus iš sandėlio, o automobilio rakteliai buvo spynelėje...

Atspardžiusi ir atidaužiusi užeigos „Girtuoklėlė“ darbuotojus, sočiai prigirdžiusi juos firminiu „dar gyvesniu“ užeigos myžALUMI, minia ištempė juos visus į lauką ir suguldė ant žolės, o „Girtuoklėlės“ pastatas užsiliepsnojo. Girta liaudis šoko rateliu aplink liepsnojantį pastatą kaip priešą nugalėjusi neolito gentis, o surištas užeigos personalas su visa apiplėšyta ir apspardyta vadove gulėjo ant žolės ir paklaikę stebėjo visą šią bakchanaliją, laukdami, ar tik nebus pririšti prie kankinimų stulpo ar sudeginti toje pačioje ugnyje. Trakų keliu jau lėkė policija, riaušių malšinimo pajėgos ir be abejo - žurnalistai. Geri straipsniai ir reportažai naujienų portaluose po šio įvykio buvo garantuoti.

O kai blatniausias alfa patinas pasigedo savo prabangaus visureigio ir pradėjo staugti bei daužytis kaip koridos bulius, Akvilė jau įsukinėjo į kiemą Trakuose, kur ją atvedė blondinės Tipo Tifani automobilyje rasti popieriai...