Kai nusinešė juoką naktis,
po mirties apsiaustais eglės biro,
pasiraivęs šaukiau:
– Jeronimai, ar girdi, Jeronimai!
Bet aidą pasigvelbė erdvės ir lūžo
neprisukto laikrodžio dūžiais.

Ant sienų iš laikraščių plėšiau
ir sudėliojau iš skiaučių velionį,
o trapūs eglišakiai kibo prie kojų,
iš ryto taip saulės ilgėjaus:
– Jeronimai, ar nemiegi, pažadink
velionį, vėjuotoj naktyj jis paklydo!

Diena iš dienos naktin sugrįžtu –
prieš vėją akis apsigaubęs einu,
eglišakiai velias į plaukus, nyku –
nevykęs ruduo, taip vadinu:
– Jeronimai, neški jeronimų lapų,
sutrinki tarp pirštų, užkiški manąsias ausis!
Paskaudo nuo vėtrų.