Senas gluosnis rymos 
Šakomis prisiglaudęs
Prie savo kamieno,
Šaknimis įsikibęs žemelės pilkos,
Jau belauks tik blausios mėnesienos.
Šalia liepos stovės ir šlamens
Savo lapais jausmų serenadą.
dar ne laikas joms liūdesiu plūst.
Joms laukimas dar skleidžia sparnus,
Išgyventi kažką nuostabaus,
Kad nesmilktum mėnulio delčioj
Ir suprastum dėl ko atklydai
Į šią žemę neramią.
Tavo skruostus suvilgys rasa,
Drėgnos akys išduos tavo gėlą.
Ir skaičiuosi pavasarius
Skriejančius laiko gatve,
Kai ruduo pasibels tau į sielą.
Lapai vėjyje tango sušoks,
Pasijusi vėl jaunas kaip niekad,
Margasparniais drugiais
Jie po kojomis kilimus klos,
Ir paklysi pražydusių medžių 
Spalvotam žaisme, ir suprast negalėsi,
kam sukasi žemė žalia, kodėl kelias
Vingiuoja per žydinčias pievas,
Ir kodėl jis nutrūksta staiga,
Ir kodėl vėjas nuplėšia žiedus.