Argi tu nebijai beskaičiuoti rugpjūtiškai svirpiančius vakarus?
Jų beliko keli — it smulkmė piniginės dugne.
Baugios gelmės tamsos net neturintiems bilieto pradaros,
Daug vandens iš dangaus, gyvasties tik mažėja klane.
Tad skaidrėja vilnis, kai paviršių pašiurpina vėjas.
Eikš, prigluski, sušilk. Užsiliko gal kraujy sulos?
Kai tirštėja tamsa, ne tik senstame — ir vienišėjam,
Ir suklūstam jautriau, kokį svečią šunėkas aplos?
Juk ir mudu svečiai. Lyg ir laukiam namo kad pašauktų
Miglinais paryčiais ar bedugnėj bežvaigždėj nakty.
Lyg duobė kasama — šitap vangiai kilnojame šaukštus.
Ir jausmų, rodos, daug, ir tylėjimai mūsų kieti.
Du po vieną... Ruduo. Jau pravirkt nebemokančios akys.
Ko mes sėdim greta, jeigu mintys toliau, nei toli?...
O ryte atrandi pagalvėlę nuo ašarų šlapią — 
Sugraudino ne kas. Vakarai tie rugpjūčio keli.