Kad galėčiau sugrįžti į praeitį,
Nusivilkčiau senus drabužius,
Ir svajonę artistiško žavesio
Nesčiau savo delnuos pamažu.
 
Kaip reikėjo tada tikro postūmio,
Tiek daug jausmo tūnojo many,
Ir savoj kasdieninėje scenoje
Kūriau tai, ko pasiekt negali
 
Užsidarius savo kamputyje,
Audžiau audeklą savo svajų,
Ir reikėjo tik menko truputį,
Kad savajonę išausčiau laiku.
 
Praeitis, ko šypsaisi padūkėle,
Juk matai, kad žila jau galva,
Aš jaučiu ir dabar tavo rūpstį,
Kad širdy vis skambėtų daina.
 
Aš žinau,kad esi tu negrįžtama,
Man vsuomet miela ir graži,
Pabandysiu aš kartais sigrįžti ten,
Vis kaskart, kai prasmės nerandi.