Grožis it demonas kartais sutraukia,
Viską pamiršęs juo gyveni ir nesvarbu,
Nei savęs net neklausi, tai kodėl taip 
Tau šiandien gyventi be galo sunku.

Paskendau tavo žodžių gausybėj,
Bučinių apkabinimų buvo tiek daug,
Kad aš pamečiau visą savo esybę ir
Tik vienintelei tau aš tada gyvenau.
   
Pamiršau, kas esu ir kokia mano profesija,
Pamiršau, kad kažkas egzistuoja daugiau,
Tu buvai mano viso gyvenimo misija,
Taip mylėjau tave, kad save pamiršau.

Ir kai buvo tik žingsnis lig manos beprotybės,
Nes tavoji jau buvo toli praeity,
Aš ištraukiau lyg strėlę iš sužeistos savo krūtinės,
Ir paleidęs tave, tyliai sau pasakiau.

Aš patyriau visą meilės spalvų apsvaigimą,
Ir buvau visuose jos kovos laukuose,
Bet dabar jau daugiau nekankinsiu likimo,
Man pakanka sėkmės ir šlovės susirasti save.