Nušviskite, langai, kai vakaras atslinks
Iš žalio miško kaimo keliuku.
Tegul šaka obels sodelyje palinks
Nuo gausiai užaugintų obuolių.
 
Kai mėnuo žvelgs į balto rūko pievą,
Žemė vilios žvaigždelę pas save,
Sugrįžk sapne, sugrįžki per rugieną
Į gimtą kaimą, laukia jis tavęs.
 
Tu netikėk, kad kaimo nebėra, kad mirė,
Kad vien tik vėjas tranko medžio langines.
Daug negandų, vargų nekart patyrėm,
Bet liksime gyvent, kol kaimas išgyvens.
 
Ir netikėk, kad kaimas tamsą neša,
Tai pats šviesiausias Lietuvos lopšys,
Kuris išsaugojo lietuviams kalbą, raštą,
Kada žandarai laužės pro duris.
 
Senus lizdus kasmet palieka paukščiai,
Tiktai kaskart pavasariais sugrįžta.
Savi laukai, savi miškeliai šaukia:
— Čia tavo pėdos paliktos vaikystėj!
 
..........................................................
Nušviskite, langai, kas vakarą nušviskit,
Prisėsk, žmogau, prie savo namo slenksčio,
Jeigu vaikai su paukščiais ir išskristų,
Tai tu dėl jų, sugrįžtančių, gyvenki.