pasitikau kadais pavasarį,
jis net nestabtelėjo... nuskubėjo
siela į saulėtekį
kūnu į žvaigždes
lyg erzindamas
žvitriom kregždutėm nuplazdėjo,
sparnais išraižė nuoskaudas pirmas
 
žaltvyksle švystelėjo vasara...
išdykėlė kvepėjo
lelijom po lietaus
ir vyšniom, kurios vynui bręs...
jausmų sula man pro pirštus varvėjo,
palikus saldų pėdsaką –
tas atminties gijas

lyg seną draugą pasitiksiu rudenį,
taip greit  link jo artėjus...
viesulais į nugarą 
rankom į audras
plazdėjimu karštos širdies –
ji taip skubėjo
patirti degančias aistras
-------------------------
visus laikus savin sudėjus, 
rodos, net įsibėgėt nespėjus 
išeinu į gyvenimo tiesiąją –
glėbiu į saulėlydį
veidu į vėją
su būtimi akis į akį dviese.