Atleiskit, bočiai, proseneliai mūsų,
Kad jūs palikote taip daug kur užmiršti.
Vien saugo akmenys paniurę, rūstūs,
Tvoron dar jūsų rankom sukrauti.
 
Miškeliuose, galulaukėj, kaimų kur nebeliko,
Prie išartų kelių, kalneliuose aukštai
Mediniai kryžiai seniai pajuodo ir pakrypo,
Prie jų — pražydę lauko gėlės jums tiktai.
 
Per Lietuvą važiuoji — ištisai atrodo,
Kad čia gyveno, mirė ir kentėjo svetimi, kiti.
O kur lietuvių kapinės, kur mūsų godos?
Ar liksim amžiams už kažką, kažkam kalti visi?
 
Juk lauko akmenų ir kryžių nepakanka.
Gi, ačiū Dievui, vis dar turim savo raštą.
Kas liks, jei sąžinė kai kam taip greitai senka,
Kad tautiškumą, kalbą priima tarsi naštą?
 
.........................................................
Atleiskit, bočiai, proseneliai mūsų,
Kad jūs palikote taip daug kur užmiršti.
Jeigu ryšys tarp praeities ir ateities nutrūksta,
Tai tik gyvieji, jie, matyt, išlikt silpni.