Faktografija
 
„Kad tu neišnokinai!“, – tai labai svarbūs žodžiai, kuriuos erdve atskriejusius iš kėgėbistinės gaujelės buveinės girdėjau. Jie juos man sakė gal net prieš 15 metų. Šiuos žodžius, regis, esu jau užrašęs, bet kadangi jie labai man svarbūs, tai juos užrašau be atodairos vėl. Tas „Kad tu neišnokinai!“ reiškė, kad dar ir toliau mane kankins blogom savijautom ir seks mano mintijimą. O tai labai labai sunku.
2017 metai
 
„Remk, Gintarai!“, – ir šiuos žodžius, labai daug kartų, girdėjau erdve į mane atskriejusius.
 
 
Kokioje tyloje pasigirsta gaujelės žodžiai
 
Gaujelės žodžių man pasigirsta ir triukšme, net ir pačiame mažiausiame. Sunku tuo patikėti, bet jų žodis (aišku, daugiau niekam negirdint) pasigirsta net seiles kai seiles nuryju, nes seilių nurijimas irgi turi garsą, nors vos vos girdimą, tai ir tame garse pasigirsdavo koks nors gaujelės žodis, kuriuos į mane laidė; sakykim, žodelis „nes“, ar „kam“ ar „kad“. Dar įdomu: pasigirsta bet kokį garsą kai daru, net ir menkiausią: sakykim, gulėdamas ir liesdamas antklodę išgirstu kokį nors smirdantį jų žodelį, nes liečiant patalus, antklodę irgi vis dėlto susidaro šioks toks garsas patalo šiugždėjimas, kai jį lieti, tai ir tuo momentu, jei išgirsdavau šiugždėjimą, koks nors jų, gaujelės, žodis pasigirsdavo. Tik mano ausyse pasigirsta jų žodžiai, erdvėje jie negirdimi. Taigi ir tuo momentu pasigirsta, tame minimaliame minimaliausiame triukšme – antklodę liečiant; pasigirsta koks nors gaujelės žodis, aišku jau iš anksto paruoštas atsklaidinti į mane. Taigi pasigirsta net šitokiame „triukšme“. Arba dar kokiame „triukšme“: kai rašau rašaliniu parkeriu, jei popierius šiurkštokas, tai ir braukiant popieriuje plunksna koks nors jų žodelis pasigirsta, netgi šitaip. Mat kai popierius šiurkštokas, tai šioks toks ir rašymo garsas girdisi rašant. Tai tame garse gaujelė perduoda – tai yra, pasityčioja, tuo mane bausdami. O štai sakė, prisiminiau ir šitokius žodžius, kuriuos smirdantis kėgėbistas (ar tik jo balsu) man pasakė jokiam triukšmui nesant ir įjungė žiaurų kankinimą: „Nežaisk su vandeniu“. Mat buvo beprapuoląs bute vanduo, ir kai aš prisileidau kibirą vandens atsargai, tai tada tas išmata man taip pasakė ir labai sunkų kankinimą įjungė.
*Dabar gaujelė įjungė man norą, poreikį užvalgyti, kas man visai nereikalinga. 2017.VIII.4 d., apyaušris. Dar ir šleikštumo jausmą burnoje įjungė.
 
Nusikaltėlių gaujelės vyrukas 2017 metų vasarį man liepė persirengti. O koks kieno reikalas kaip aš rengiuosi! Tada, kaip supratau, kitas kelnes man sakė persirengti. Bet argi aš galiu paisyti šių srutų! Dar ką jie man sako, tai liepia žiūrėti televiziją, bet kad ir kaip beragintų, kad ir kaip bekankintų bangomis, nuotoliniu būdu, vis tiek nepaklusiu. Kas dėl televizijos tai dabar, 2017 metais, tik amerikietiškųjų imtynių pasižiūriu. Tai TV laida, kuri ilgiausiai rodoma iš visų laidų pasaulyje. *Dabar gaujelė kankinimą įjungė man labai sunkų, guluosi lavon.
2017 metų rugpjūčio ketvirtos dienos rytas
 
„Tu gimęs mirti“, – pasakė man iš kėgėbistų gaujelės buveinės erdve atskriejusiais žodžiais kažkoks dar visai jaunas vyrukas 2017 metais.
 
 
Linktelėjai
 
Prieš labai daug metų šlykštusis senis, kuris mane sekė ir kankino bloga savijauta begalę metų, kartą manęs paklausė: „Ar tu ne žydas?“. Net nustebau, kad jis lyg ir nežino, kad lietuvis aš. Tada su gaujele nieko nekalbėdavau, neatsakinėdavau į jų žodžius, bet tąkart kai paklausė, atsimenu jam atsakiau: „Jei aš būčiau žydas, tai tu mano krauju nesimaitintum“. Vienas pačių šlykščiausių mane erzinančių to išsigimėlio žodžių man buvo žodis „Linktelėjai“. Tai jis pasakydavo, kai aš mieste prasilenkdavau su kokiu nors neatsitiktiniu praeiviu ir iš tikrųjų linktelėdavau. Jis kažkaip tą sužinodavo ir tuoj man pasakydavo tonu, kuris aiškiausiai rodė: „Linktelėjai“, atseit, taigi ir tu šešėliniams kėgėbistiniams žmonėms priklausai ir dalyvauji dabartiniame kėgėbizme (kuris man itin šlykštus), jų marširavime bei veikime, nors žinodavo, kad nedalyvauju. Aš tik tokį įprotį turiu linktelėti, kaip ir įprotį akis nuleisti, kai akimis susitinku su kito žmogaus žvilgsniu. Po truputį, ir jau labai seniai, bandau šiuos prigimtinius įpročius iš savęs išgyvendinti.
*Dabar, 2017.VIII.15 dienos popietę, Žolinių dieną, kėgėbistinių srutų gaujelė labai smarkiai nuotoliniu būdu mane kankina dirbtiniu galvos skausmu ir dirbtiniu svaiginimu. Bandau gerti degtinę, bet nieko tai nepadeda.
 
Daug žodžių gaujelė man pasako kasdien, dažniausiai rašytojo dramaturgo Juozo Glinskio balsu (jo balsas toks, taip skamba, kad neatpažinti neįmanoma).
 
Dar būdavo, eidamas per miestą, išgirsdavau ir tokį gaujelės žodį, man taip pat nesuprantamą: „Porą!“ – riktelėdavo kažkas gaujelės buveinėje ir aš išgirsdavau.
 
Mane gaujelė, kurie mane naikina, vadina dar ir kervudu, sako man apie mane „Kervudas“. Bet ir šio žodžio nesuprantu ką jis žymi ir reiškia, tiek man teatrodo, kad didžiąja raide šį žodį rašyti reikia, nes tai kažkas panašaus į pavardę ar pravardę.
 
 
„Ginkluotas!
 
Daugmaž suprantamas gaujelės žodis, kurį gaujelė dažnai apie mane man sakė, buvo žodis „Ginkluotas!“. Suprasdavau šitaip kuo aš apsiginklavęs: visą laiką švarko ar marškinių kišenėje turiu vienalapį tekstą, aštuonlinkai sulankstytą, „Kas čia parašyta yra tiesa“, kuriame esu parašęs kad seka kėgėbistinė gaujelė mano judėjimą, ir kankina blogąja savijauta, kankinančiomis būsenomis jau maždaug 20 metų, tuomi labai sunkiai nusikalsdami.
2017 metai
 
Dar gaujelė, kažkoks išmata, kažkurią 2017 metų naktį man pasakė apie mane: „Sprẽčinas“. Tai žodis, kurį žino tik dzūkai, o jis reiškia reikšmę „priešinasi“. Ir iš to ne pirmą sykį supratau, kad gaujelėje yra ir dzūkas.
 
Čia jau ne gaujelės erdve atskriejęs žodis, o daktaro žodis, su kuriuo tame pačiame kabinete Lietuvių kalbios institute dirbau: jis kabinete su kažkuo kalbėdamas telefonu mane virtualiai vadindavo „Institùte!“ – atseit, šios įstaigos, pagrindini. Bet argi aš buvau koks nors institutas! Gal nebent tik tiems, kurie naudojosi, ir naudojasi, manimi.
2017 metai
 
 
Tavo kelias vingiuotas
 
Ką dar kėgėbistinių srutų gaujelė man yra sakiusi. Ogi sakė kažkoks šūdvabalis, labai seniai sakė – tada jau Vileišio rūmuose dirbau – tai jis man pasakė: „Tavo kelias vingiuotas“. Kiek nusiminiau nuo tokių žodžių ir, be abejo, netrumpai mąsčiau, kurgi mano kelias buvo vingiuotas. Jo kelias tai iš tikrųjų vingiuotas, nes sekė mano protavimą, mintijimą ir kankinančios būsenos, kuria mane kankino, neišjungė, nors ir tada, regis, prašiau. Nežinau, kas gali išjungti.
2017 metai, rugpjūtis
 
Bijau ir pasakyti: mane vadina dar ir pasaulio bamba. O kokiomis dar pravardėmis mane vadina, esu užrašęs kituose tekstuose.
2017 metai