Išsibarstom drugiais žydint liūdesio pievoms
Ir ant pienių veidų vėl nutūpę užmiegam,
O kažkur mumyse bunda sapnas lyg Dievas
Ir nemato prasmės ant gėlių berti sniegą.
 
Tad pabūnam ilgiau uždari ir neramūs,
Neskaičiuodami laiko nukreipiame žvilgsnį,
Kur vaikystės namai ir vis laukiančios mamos –
Pilyse kaladėlių sugrįžę pradingstam.
 
Nebestatom daugiau negu buvo statyta –
Mėnesiena aukščiausiame bokšte įstrigus.
Praeities labirinte sulaukiame ryto
Nežinodami to, kas už posūkio tyko.
 
Ir tada liūdesys tampa žydras bei žalias,
Nes pakilti baisu, o nutūpt jau nenorim.
.....................................................................................
 
Ir plevenam drugiais amžinybės birželį
Nepajutę nei džiaugsmo, nei liūdesio svorio.
 
2017 liepos 28 d.