Nebūsiu tavo tarpinė stotis,
Nes išdidumas – tai šlagbaumų laikas.
Išeik ir duoki pėdsakams užgyt – 
Lai naivūs lūkesčiai svajonių neišklaipo,
Tegul vietovardžiai, rašyti šiurpuliais, 
Garsais pažirę nebesusibėga,
Atpančiok glėbį ir mane paleisk
Tekėt į paeitį it užpernykštį sniegą.
Žadu nebrinkti tavo pumpuruos,
Negrįžt su gervėmis, grumste nesužaliuoti
Ir neapglėbt kaip švarūs marškiniai – 
Tuo juk ir skiriasi tos – paskutinės – stotys.