.
Kalne vasarvidžio, po septynių
Tų brolių, po audrų velnių –
Geriau netarsiu meilės vardo,
Kad neįsiutinčiau dievų.
Pūkai lekioja, kregždės nardo,
Ir aukštumoj taip pat blaivu,
Kaip sieloje! Krintu be galo
Per perlamutrines erdves.
Spalvojas debesys, ir bąla
Jie iš arti, ir štai nuves
Rimti gandrai link tos sodybos,
Kur gluosnių ir beržų kalbų
Pakluonėj klausėmės, kai ribos
Pasaulio buvova abu, –
Ir ne išaustas, sumąstytas,
Tas jausmas – be minties randu
Akordą prieštarų – suvytas
Jis vieny, o riboj – mes du,
O už ribų vėl džiaugsmas žalias,
O šiapus – žalias tvenkinys,
Šalti šešėliai virš pievelės,
Ir saulė vandeny – ugnis
Auksinė. Tavo delną
Lyg laimės krantą bučiavau.
Akis mylėjau, kaklą švelnų,
Tik ne tave... Tavim buvau.
Ne meilė tai. Nėra tam vardo.
Kreivai, nemirštantys dievai,
Nelenkit šypsnio. – Lai panardo
Po dangų vaikiščiai laisvai.
Taigi, – pakartojami, bet niekuo nepakeičiami tie daž...čiastuškių ritmai, nei talaluškės polėkis, – nei čia ieškot neskoningumo, nei ką... vis tiek įtrauks.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-08-11 22:43:04
Taip, tiesa, įtraukia. Dangaus ir laukų platybė... prisiminimai... pilnatvė... ooo...
Puiku tai, kad emociškai itin spalvinga.
Jei ne priešpaskutinė strofa, kur ryškiau jaučiamas asmuo (delnas, kaklas – gi ne dangiškosios gulbės), galima būtų įžvelgti ir tiesiog gimtinę... na gal čia nusišneku. Bet kad raiška supina ir lyrišką jausmo žmogui (tokios meilės dievai pavydėtų) giją, ir perteikia tiesiog minties skrydį, svają – turbūt arčiau šio lauko.
Raiška graži (čia toks mano terminas, nusakantis ne kokius triukus, o tai, kad graži :D).