Kol gieda
rojaus jerubė,
beveik tebetikiu tavim,
gimtine!
Perbėgat širdimi abi:
gimtinė, jerubė.
 
Prieš saulę
aš akis primerkiu,
krūtinėje giliai giliai
rugiai siūbuoja.
Visai nebesvarbu, kuriam
uždės šlovės vainiką,
kuriuos kaip puslapius
dienoraščio sunumeruos.
 
Ne taip jau paprasta
po šapą sulipdyt gimtinę,
sutvert po gerą žodį.
Lig šiol verbų vainiko
nei tau, nei sau nuplėšti
niekaip negaliu.