Kai pačioje gaujelės buveinėje ,,dirbo“ rašytojas Juozas Glinskis, neretai jis man sakydavo ,,Neieškok priešų“. Argi aš jų kada nors ieškočiau. Niekada. Veikiau atvirkščiai.
Mat aš daug juos, lojikus ir kankintojus, keikdavau. Ir mintyse ir balsiai. Po mano išsikeikimo tiradų ir visokio jų niekinimo Glinskis ir pasakydavo ,,Neieškok priešų“. Tai mane labai apramindavo. Keikti Glinskio aš niekad nenorėdavau ir net apsidžiaugdavau, kai jo balsą išgirsdavau, iš KGB bunkerio atsklindantį. Tai buvo vienintelis KGB gaujelės žmogus, iš kurio aš tikėjausi sau paramos. Tikėjausi todėl, kad buvau su juo pažįstamas iš (beveik) šešerių metų bendro darbo ,,Lietuvos aido“ redakcijoje, kurioje jis buvo redaktoriaus pirmasis pavaduotojas, o aš korespondentas, jo pavaldinys. Mano rašinius spausdinti pasirašinėdavo būtent Glinskis ir jų ne tik neatmesdavo, bet netgi ir pagirdavo. Mūsų santykiai, nors jie buvo tik tarnybiniai, bet buvo labai geri. Todėl ir tikėjausi iš jo paramos, kai išgirsdavau jį esant KGB gaujelėje. Mintyse aš jį vadindavau net Trojos arkliu KGB gaujoje, ir bijodavau apie tai prasitarti bent kiek garsiau, kad jo sėbrams jo neišduočiau. O čia, kaip vėliau ima rodytis, jis yra gaujelės netgi vyresnysis.
Štai jis man sako neieškoti priešų, todėl aš darausi daug pakantesnis gaujelei ir atlaidesnis jai. Manydamas, kad Glinskis ten, gaujelėje ir buveinėje, veikia tikrai mano naudai, kažkiek mano naudai. Be to, kiek pažinau jį redakcijoje, jis nebuvo kėgėbistiškas. Todėl kai pirmąsyk išgirdau jį kalbant man nuotoliniu būdu, tai man buvo pats didžiausias mano gyvenimo akibrokštas. Tarp didžiausių mano priešų – yra Juozas Glinskis! Nors tie priešai man priešai tik todėl ir tik tiek, kiek jie patys pasirodė, kad tokie man yra. Tiek, kiek jutau jų persekiojimo. Kaip žinia, kas tvoja tau pagaliu, ar kuo sunkesniu, nekaltai arba nežinia už ką, tą ir pavadini savo priešu.
Beje. Kai neatlaikęs persekiojimo ir Glinskio nuolatinio pjovimo manęs žodžiais, ėmiau garsiai jiems sakyti, kad gaujelėje pas jus yra rašytojas Glinskis, tai jie mane pataisė, kad jis yra ne rašytojas, bet dramaturgas. O kai ėmiau grasinti, jog šitai (Glinskį esant gaujelėje) skelbsiu ne tik gaujelei, bet ir plačiau, netgi teisėsaugai, tai Glinskis man pagrasino: ,,Tik šnipšterk!“. Išsigandau, kurį laiką užtilau, bet praėjus meteliams kitiems vis dėlto sakyti pamėginau ir tebemėginu, bet kol kas nieko tuo nelaimiu. Ir tebeseka , ir tebekankina vis tiek.
 
2013 m.
 
P.S. Priešų temai štai posakis iš Ievinskio sieninio kalendoriaus lapelio: „Česnakas – vienas svarbiausių apetito priešų“.