Laikas nuo laiko pajusdavau šiokių tokių ženklų, kad gal jau mane KGB pagaliau amnestuos – jau liausis sekę mintis ir kankinę. Ir žodžiais tokių užuominų man pasakydavo, suteikdavo viltį. Bet tos viltys, tie nekonkretūs pažadai, jei tokias užuominas pažadais galima vadinti, niekad neišsipildė. Net iki šiolei, 2014 metų. O pradėjo amnestiją ,,žadėti“ nuo 1993 metų. Būtent.
Pašnekovai, sutiktieji pažįstami manęs, labai nei iš šio, nei iš to, nemotyvuotai, tačiau reikšmingai, klustelėdavo: ,,Ką pasakyti?“. Supratau, rodos, iškart, kad tai reiškia, jog greit bus manęs sekimo ir persekiojimo pabaiga, bet reiks kažkam pasakyti kaip tas persekiojimas vyko, kaip kentėjau, ką patyriau. Tokio aiškinimo netroškau, niekam aiškintis nė neketinau, todėl į tą besikartojantį klausimą atsakydavau irgi vienodai: ,,Neturiu ir neturėsiu ką pasakyti“. Praėjus keletui metų šitaip mane klausinėti liovėsi. Jei būčiau atsakinėjęs, kad turėsiu ką pasakyti, tai gal būtų ir amnestavę? Nes, kai taip atsakinėju, tai reiškia, kad dar nepakankamai kentėjimo aš gavau. Bet labai abejoju kad būtų amnestavę. Labai.
Gal reikšmingiausias ženklas kad amnestuos, buvo klausimas man iš pačios KGB kankintojų buveinės. Praėjus maždaug penkiolikai kankinimo metų, manęs labai aiškiai paklausė: ,,Ar nekeršysi?“. Labai susijaudinau, nudžiugau savo viduje. Nes tai buvo daug vilties teikiantis klausimas, pakvipo kankinimų pãbaiga. Bet nė į šį klausimą, kiek atsimenu, nieko neatsakiau. Nes bendrauti su gaujele planų neturėjau. Beje, keršyti nesirengiau, niekad apie tai nė negalvojau. Ir todėl, kad nesu kerštingas, ir nei šansų, nei galimybių tam neturėčiau. Be to, iš gaujelės dalyvių pažinau iš balso tik vieną kitą žmogų.
Tuo klausimu ,,Ar nekeršysi?“ gaujelė aiškiai prisipažino, kad yra man labai nusikaltę. Tačiau tai visą laiką buvo aišku savaime.
Ne mažiau reikšmingas buvo šūktelėjimas: ,,Finalas!“. Tai buvo kai nuvažiavau atostogauti į kaimą. Pirmąjį tų atostogų vakarą, jau lovoje man gulinčiam, iš KGB buveinės jaunas vyras garsiai pasakė, tonu kaip skelbiami svarbūs pranešimai: ,,Finalas!“. Džiaugiausi tuo žodžiu. Bet tik žodžiu. Ir šio žodžio viltis kasdien vis labiau tolo ir tolo nuo manęs, kol visiškai išblėso, nes įsitikinau, kad tai buvo pasišaipymas, finalo nesulaukiau ir atostogoms pasibaigus.
Kai buveinėje ,,dirbdavo“ rašytojas J. Glinskis, retais retsykiais man sakydavo: ,,Na, jau ruoškis“. Visaip mintyse aiškindavausi šiuos žodžius ką jie reiškia. Manydavau ir šitaip: kad ruoščiausi būti laisvas – nesekamas ir nekankinamas, kad jau amnestuos.
P.S. Pateikiu kaip impresiją, nors tai faktografija.
 
2014 metai