Laiko daug. Sau.
Atokvėpyje nuo buvusio skubėjimo.
Į visur ir į niekur
Dienų žaidime sutinusiomis kojom
Lipau, kopiau į kalną,
Tik be akmens ridenimo.
Slydau pati žemyn,
Rankomis į žolę
Ir į pakalnės Žemę.
Blaiviame atodūsyje
Paslėptas skausmas
Dėl saviveiklos, einant per gyvenimą.
Kur sėkmės paslaptis,
Kuriame uokse
Ne žodis Meilė riogso, ji pati snaudžia.
Pasakyk, mėnuli,
Argi veltui dviese
Bemiegę naktį žvaigždes skaičiavome.
Šitiek laiko daug. Sau.
Jam patikėsiu
Savo širdies paslaptis veltui krimsti.