Tegul miega naktis,
Kolei mėlynos akys
Vis dar žvelgia į tolius žvaigždėtus.
Gal žvaigždelėmis lis
Ir viena jų nukris
Į žiemkenčių laukus,
Kažkieno rugiagėlėm apsėtus.
 
Buvo liepa, žydėjo,
Žydros bangos vilnijo,
Bet rugpjūty rugeliai nusviro.
Kol grūdai neišbiro,
Juos nukirto žmogus,
Kur tada, prieš metus,
Rūpestingai rugsėjyje sėjo.
 
Neišgelbės žvaigždė,
Nepasukt metų rato.
Teks palaukti kitos vasarėlės.
Vėlei žvelgs laukuose
Ir daržely nakčia
Į aksomą dangaus
Mėlynom akimis rugiagėlės.