Po ilgai trukusio lietaus sezono viskas aprimo ir žemės nebesiveldavo ant batų darant kasdienius darbus. Rodėsi, tarsi miškas pats tvarkosi pažliugusius kelius. Augalai išdavė pirmuosius pavasario ženklus ir oras darėsi gaivus, lengvas. Šešėliai ramiai šmirinėjo be kokio nors aiškaus tikslo, tarsi išėję pramankštinti kojų. Šviežiai kvepiantis vėjas išvaikydavo Dorsi nerimus, kurie paskutiniu metu ją vis kamuodavo.
 
Dorsi susikaupimas į save žingsnis po žingsnio mažėjo, natūraliai tais pačiais mažais žingsniais artėjant prie vilko ir buvimo kartu. Perėjimas neįvyko staiga, mergina net negalėjo įvardinti, kada tai atsitiko, tačiau kasdienybė pasisuko į gerą, nebereikėjo sėdėti atokiau nuo vilko, nebuvo būtina ieškotis veiklos atskirai nuo Baltojo. Ir tai ją džiugino, to visada ir norėjo – būti kartu su vilku. Tačiau džiaugtis bijojo, tarsi pastebėjus ir leidus sau pripažinti gerą pokytį – viskas išgaruotų. Visada pas ją likdavo juodas debesėlis, kažkur nematomas, bet visai šalia, tari slėptųsi už pakaušio – smulkus, nepasiekiamas, bet pasąmoningai juntamas.
 
Bijojo ji ne tik džiaugtis. Bijojo pasakyti, paklausti, padaryti kažką, kas vilkui nepatiktų, kažką, kas galiausiai sukeltų jai skausmą. Kartais save peikdavo už baimingumą, o kitą dieną jau teisindavo, primindama, kad keliai miške pavojingi. Spontaniškus merginos veiksmus kartais sustabdydavo nerimas, jog vilkas vėl iššieps nasrus, kamuojanti nuojauta, jog ji gali vėl įkristi į duobę ir susižaloti. Medžių šakos aplinkui atrodė draugiškos, stačių šlaitų nesimatė, bet nepaaiškinamas nerimas ją kartas nuo karto aplankydavo.
 
Labiausiai ją neramino mintys apie nelemtąją rudaplaukę ir tai, kad tos mintys kildavo išvis. Kartą Dorsi vaikštinėjo netoli miško pakraščio, rinkdama maistines žoleles; kažkas akimirkai užstojo saulę – atsirado tamsesnis ruožas ir pranyko. Dorsi stabtelėjo, pažvelgė į vieškelio pusę ir pamatė ją, žmogų, kurio išties niekada nebuvo regėjusi, tačiau atpažino akimirksniu.
 
Rudaplaukė mergina, užsiėmusi savo reikalais, nė nežvilgtelėjo į mišką; ėjo užsigalvojusi ir pasuko takeliu link tolimesnio miesto. Dorsi nulydėjo ją akimis visa tirtėdama iš pykčio ir iš nerimo. Vis tik ji egzistuoja ir yra taip arti. Žvilgsnis buvo nuožmus, veriantis. Mergina troško, kad nepažįstamoji atsisuktų, kad ją pamatytų. Suprato, jog rudaplaukę žino tik iš vizijos, kad išties neturėtų ką pasakyti, bet velniškai norėjosi pranešti, kad aš čia, o tu ten. Likusi dienos dalis buvo sunki, slegianti, pilna neramių apmąstymų. Tik naktį, jausdama ritmingą vilko alsavimą, – nurimo.
 
O užvis labiau mergina bijojo, kad rudaplaukė gali sugrįžti, kad vilkas jos laukia ir kad jai pačiai tuomet nebeliks vietos. Sveikas protas sakė, kad tai neįmanoma, bet randai, įgyti miške, išmokino bijoti net krintančio lapo. Žinoma, ne visos dienos buvo nerimo persmelktos, anaiptol – daugelis jų buvo lengvos, kaip pavasario vėjas, gražios, kaip besiskleidžiantys pumpurai. Ir tik kartais ji prisimindavo, kad žiedlapiai išties labai trapūs. Šešėliai šnabždėdavo, kad, be žiedo, augalas dar turi stiebą ir stiprias šaknis, tik Dorsi nedrįso tuo tikėti.
Kartą anksti ryte bekaisdama arbatą mergina pastebėjo grįžtančias namo gulbes. Aukštai danguje plačiais sparnais jos mojo, sudarydamos tvarkingą V raidę. Dorsi užvertė galvą ir pametė nuovoką, kaip ilgai stebi tolstančius paukščius. „Mamos gimtadienis visada vykdavo gulbėms grįžtant...“ – sau ištarė. Grįždama link palapinės dėliojo mintis į vietas ir pristatė vilkui, kad ketina aplankyti motiną. Paaiškino, kad nepalieka miško, tik eis pasisvečiuoti, kvietė ir jį, tačiau Baltasis papurtė galvą. Nieko kito Dorsi ir nesitikėjo.
 
Kitą rytą susiruošė kuprinę kelionei, šyptelėjo vilkui, pakasė paausį ir žengė takeliu link gimtųjų namų. Vilkas pakilęs ėjo kartu. Jo žvilgsnis buvo ramus, užtikrintas. Mintyse mergina spėliojo, iki kur bus lydima, tačiau Baltajam nieko nesakė, džiaugėsi, jog jis greta. Priėjus miško pakraštį vilkas nesustojo. Takeliu ėjo kartu toliau. Jo letenos, nepratusios prie žvyruoto kelio, skleidė šlepsėjimo garsus, o nagai ant kelio palikdavo žymes. Dorsi buvo neapsakomai laiminga. Bet šypsojosi tyliai, nuleidusi akis.
 
Keliaudami be žodžių pasiekė merginos motinos namus. Tai buvo vienkiemis, tolėliau nuo miestelio. Dorsi pamatė pažįstamą vietą, prieš žengdama pro vartelius žvilgtelėjo į vilką įsitikinti, ar jam viskas gerai. Baltasis atrodė susikaupęs ir savimi pasitikintis. Ramiau atsipūtusi mergina pasikvietė svečią vidun. Jau kieme juodu pasitiko Dorsi motina, stipriai apkabino dukrą ir mandagiai pasisveikino su vilku. Eidama mergina šiek tiek nerimavo dėl susitikimo, tačiau viskas gavosi geriau nei galvojo. Prie pietų stalo mama, žvelgdama į savo vaiką su neįprastu kompanionu, tarė:
– Nuo pat tavo gimimo žinojau, kad nebūsi tokia, kaip kitos mergaitės. 
Atsisveikinę ramiai nužingsniavo atgal į mišką. Gulėdama palapinėje Dorsi mąstė apie motinos žodžius. Ji suprato, kad tuo pasakyta kur kas daugiau, nei tik apie buvimą su vilku. Supratusi užuominą mergina išėjo į lauką. Buvo vėsi, žvaigždėta naktis. Bet vėsa tik paaštrino pojūčius. Atsidavusi gamtai ir vedama žemės kvapo lėtai žingsniavo, kol aptiko proskyną, čia ją ir vedė. Išsitiesė ant samanų kiekvieną judesį atlikdama švelniai ir preciziškai. Užsimerkė. Jautė, kaip energija kyla iš žemės gelmių, per šaknis ir samanų žalumą ją pasiekia, pripildo. Kūnas maloniai tvinkčiojo. Ji atsimerkė ir tarsi kitas pasaulis žiūrėjo žemyn. Žvaigždės nebuvo tik nakties taškai, jų šviesa pasiekė krūtinę, nešdama emociją, žinią. Žodžiais to nesudėliosi, bet Dorsi pajuto, jog yra teisingame kelyje, kad vilkas bus šalia jos, kad jis jaučia, tik negali pasakyti. Ramybė ir užtikrintumas užliejo širdį.
 
Mergina grįžo į palapinę besišypsodama, nešdamasi tylią paslaptį, kuria dar nebuvo tikra ar dera tikėti. Vis tik, po keleto dienų atsitiktinai pastebėjo palapinės krašto pakitimus. Šalia tos vietos, kur raudona ochra mergina buvo įspaudusi savo delno žymę, atsirado ir raudona vilko letena. Kada ji buvo padėta – sunku pasakyti, tačiau pastebėjo tik dabar. Tai pamačiusi Dorsi sukruto ir nubėgusi apkabino vilką. Jis jautėsi kiek nedrąsiai, tačiau nesipriešino artumui. Įsikniaubusi mergina vos nepravirko iš džiaugsmo. Nebuvo taip, kad nuo tos dienos viskas pasikeistų, tačiau ji jautėsi saugiau, neramių minčių sumažėjo.
 
Pavasaris pralėkė džiovindamas žemę ir padengdamas kieta, tvirtesne pluta. Dorsi dar žengdavo atsargiai, bijodama, jog po tvirtesniu viršumi gali slypėti klampus vidus, tačiau tokių situacijų nepasitaikė. Vilkas atrodė labiau atsipalaidavęs, žaismingesnis. Šiltos dienos, atrodė, – visiems į naudą. Kartą vakare jiedu užsivakarojo prie laužo ilgiau nei įprasta. Nakties ramuma ir laužo spragsėjimas sukūrė magišką atmosferą. Dorsi atsisuko į vilką ir pastebėjo, kaip iš jo nasrų virsta auksiniai dūmai, kaip tada. Tik šį kartą jie kilo į viršų kur kas lėčiau. Mergina atsistojusi pasinėrė į auksinių dūmų sūkurį ir giliai įkvėpė. Krūtinę užpildė šiluma ir paslėptas skausmas, bet daugiausiai šviesūs, neištarti jausmai. Ji lėtai sukosi šokio ritmu dūmų debesyje, oras aplinkui atrodė minkštas ir švelnus. Aukso dulkės įsigėrė į odą ir kėlė jai šypseną. Niekas nebuvo išsakyta žodžiais, tačiau ji suprato ir Dorsi širdis dainavo. Vilkas užkaukė, tik tada mergina pajuto, kad skruostais nekontroliuojamai ritasi laimės ašaros.