Kai išrėkiau aš savo tapatybę,
Kažkas pasakė, tai dar ne sėkmė,
Tad prilaikyki savo kakarynę,
Kol dar neperšalo gerklė.

Ir skaičiavau visas dienas ir vakarus,
Kada gi ta sėkmė pravers duris,
Nors nebuvau visai nukvakusi,
Tačiau nesupratau kame kablys.

Ir, kai pagauta įkvėpimo,
Sakiau, šį kartą turi pasisekt ir man,
Tačiau geriau nekaltinti likimo,
Jei atsisėdi ne tan vežiman.

Gyvenimas gerokai kepenis atkrato,
Imi suprast, kad reikia kito mato,
Bet kur gi mano kelio pabaiga,
Juk turi būt jame sėkmės gaida.

Ir kai aprimsta aistros ir troškimai,
Imi suprast sėkmė, tai sesė dvynė,
Kai aš verkau ir nesėkmė raudojo,
Kai aš  juokiaus, sėkmė kartu kvatojo. 

Ir taip kartu, tokia gyvenimo sakmė,
Dvi draugės –  sėkmė ir nesėkmė,
Kuri labiau vertesnė, kas gal pasakyt,
Dabar sėkmės eilė, einu duris atidaryt.