Pražydo aguona – suknelė balta.
Stebėjosi saulė – kitokia spalva.
Vėjely pleveno baltoji suknia
Tarp lauko aguonų ji – tokia viena.

Trapumas žiedelio, – o kur ta aistra –
raudoniu ištryškus aguonos liepsna?
Aguona balta – tokia nesava, svetima
raudonoj gyvenimo jūroj ji nesuprasta...

Birželio saulėlydžiai aguonom nužydi
Suknelių neliko, tik – nuogos jų širdys.
Vienodai jos žalios blaškomos tyli.
Veriasi akys ir byra, išbyra jų viltys.