Kaip gyvenu ir ką prisimenu (11). 2017 m.

Santrauka:
Faktografija
„Slaidų yra pirkti!“, – kartais sakydavo man koks nors pasimatėlis, pašnekovas, o atsimenu ir mano draugas istorikas Rimantas Jasas. Lėkdavau į foto parduotuvę, kuri buvo Totorių gatvėje ir nusipirkdavau, jei pinigų turėdavau. Atsimenu kai tie „slaidai“ pas mus atsirado. Šią foto juostelę iš pradžių vadino anglišku žodžiu „slaidai“, paskui tai „slaidai“, tai „skaidrės“, o ilgainiui dažniausiai vien tik „skaidrės“. Taigi dabar ir kilnoju į internetą, ką sovietmečiu jose nufotografavau. Prifotografuotą juostelę priduodavau valdiškai laboratorijai išryškinti, paskui sukarpydavau kiekvieną kadrą ir dėdavau į rėmelius, kurie būdavo popieriniai ir plastmasiniai, popieriniai buvo pigesni ir netgi geresni už plastamasinius, net ant jų buvo galima užrašyti kas ir kada nufotografuota.
 
2017 metai, Vilniuje
 
 
Mokslų akademijos bibliotekoje, kuri dabar vadinasi istoriškai Vrublevskių, kurie tą biblioteką pastatė devynioliktame amžiuje, buvo valgykla, ganėtinai pigi. Daugelyje įstaigų valgyklų buvo. Toje akademijos valgykloje atsimenu vienas kalbininkas kitam kalbininkui ten valgančiam pasakė, žiūrėdamas į lėkštę: Tu, Jonai, kaip blogas paršiukas: skystimą išvalgei, o tirštimus palikai. Mat jis kaip tik taip ir pavalgė: paliko lėkštėje barščių sriubos tirštimus ir padėjo šaukštą lėkštėje joje tirštimų neišgriebęs. Išmanančių žmonių toje bibliotekos valgykloje valgydavo, iš kurių kalbančiųjų galėdavau nemažai kalbos pasimokyti.
 
Kai pradėjo 1993 metais kėgėbistai, jų gaujelė, kuri mano mintis seka ir bloga savijauta nuotoliniu būdu mane persekioti labai intensyviai, tai, prisimenu, žmonių prisikimšdavo pilnas autobusas, kuriuo ryte į darbą „Lietuvos aide“ važiuodavau ir atsimenu autobuse girdėdavau dainą, man skiriamą ir visam autobusui girdimą: „Ein, cvei, draj policaj“.
 
Nors svaigina mane nuotoliniu būdu kėgėbistų gaujelė, bet veik kasdien Vilniaus miesto centre iš savo Fabijoniškių pabūnu, autobusu nuvažiuoju. Eidamas gatve pakeliu galvą ir žvelgiu, kuri mergina toli priekyje į mane eina. O jei pirma manęs eina, kuri įsmaugta talija, užpakaliukas jei kraiposi, tai daugiau į nieką ir nepažvelgiu iš paskos eidamas.
 
 
Čia bus šlykštu
 
Vieną kartą kėgėbistinė gaujelė, kai mane nuotoliniu būdu kankino labai smarkiai ir kai aš jų klausdavau už ką jie mane šitaip neatlaikomai kankina, tai jie man atsakė: už žodį „Dėmesio!“. Tą supratau: prieš nemažai metų (tada kankindavo ne taip smarkiai kaip dabar) – tada jau žinojau, kad seka mano mintis ir jaučiau kad naudojasi manimi, ir kadangi žinojau kad girdi viską, ką aš girdžiu, tai prieš tai, kai pajausdavau kūne, kad tuoj pirstelėsiu, tai prieš tai balsu pasakydavau jiems, gaujelei garsiu balsu: „Dėmesio!“. Tada... pirstelėdavau kiek galėdamas garsiau, kad jie kuo geriau išgirstų. Šitaip gaujelei norėdavau pasipriešinti, tad todėl po keleto metų jie man priminė, kad ir už tai sunkia dirbtine būsena mane kankina.
 
2017 metai
 
 
Kaip degtinės užsisakė ir kaip užmokėjo
 
Vienas mano tėvo brolis buvo retu kaime vardu: Fulgentas. Žinau, kad neetiška rašyti, ką parašysiu, bet vis tiek. Jis labai gerdavo ir galop pasikorė. Aš čia norėčiau pasakyti linksmą jo nuotykį, išdaigą: kavinėje Lazdijuose jis su savo broliu, taigi su mano tėvu, atėjo ir užsisakė Fulgentas sau ir mano tėvui po taurelę degtinės. Žmonių kavinėje beveik nebuvo, kas sovietmečiu sakyčiau net nei nepasitaikydavo, nes užeigų trūko daug labiau negu duonos. Kai išgėrė, ir kai atėjo padavėja pinigų paimti, tai Fulgentas sako juokdamasis: „Kad aš pinigų neturiu!“. Padavėja, matydama, kad tikrai neužmokės, atsivėdėjusi... taip delnu pliekė jam per veidą, tiksliau sakant per skruostą, kad net visuose Lazdijuose suskambėjo. Mano tėvui, kolchozo valstiečiui, tai įspūdį padarė tokį, kad net man apie tai papasakojo, vis dar stebėdamasis tokiu nutikimu, kurį mieste mate. O Fulgentas tai buvo labai daug pasaulio pamatęs – buvo jūrininkas, daug kur gyveno, nors gimė Dzūkijos kaimelyje Aleksiejiškėje, kaip atrodo, pavadinimu slavišku.
Atėjo metai, kai ir aš į tą pačią kavinę atėjau, vyno fužerą išgėriau, bet kai dar vėliau ten po metų atėjau, tai tos kavinės ten jau nebuvo, buvo toje patalpoje kažkas jau kitas verslas. Beje, dabar prisiminiau, kad restoranas ten buvo, o ne kavinė; netoli nuo bažnyčios stūkso.
Tasai mano dėdė Fulgentas dar taip nestandartiškai pasielgė: eidamas asfaltuotu keliu jis rado paketą pinigų, ir visus juos po kiek laiko... pametusiajam grąžino, nors jam pačiam pinigų trūko ir pigiausiam vynui nusipirkti, be kurio neapsieidavo nė vienos dienos – pensiją gaudavo kolchozinę, minimaliąją – tik 220 litų. Beje, pinigai tame pakete buvo valiuta jau iš įvairių šalių, nes tada buvo jau toks laikas, kai žmonės turėjo pinigų ne vien rubliais.
 
2017.VIII.1
 
 
Gaujelė, kuri seka mano galvos funkcionavimą, įjungia bangomis man ir poreikį akis pasitrinti ir traiškanas nutrinti nuo akių – nors jų nebūna, bet vis tiek pirštais paakius nubraukiu, o ir akis pasitrinu.
2017 metai
 
Algimantas Butnorius apie mane dainuoja maždaug taip, per „Lietaus“ radiją girdėjau: „Juk ne paslaptis – viską gauni už gražias akis“. Melas čia dar ir toks, kad aš nieko negaunu, tik, netgi iš tiesų, kankinimą kankinančiom savijautom, kurias kėgėbistinė gaujelė man „teikia“, kažkur Vilniuje „reziduojanti“ ir niekaip neareštuojama.
 
2017 metai
Jonas Baranauskas

2017-08-02 06:19:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...