Ką jis turi? – tuoj paklausite. Ogi eilėraščius. Aš juos slėpiau nuo 1993 metų, kai aiškiai supratau, kad KGB mane seka ypač už eilėraščius. Bet neišslapsčiau. Kai mintis seka, nepaslėpsi nieko. Maždaug 2009 metais eilėraščius teko išmesti.
 
Pirmiausia paslėpiau juos sandėliuke, įdėjęs net į kelis polietileninius maišelius. Ilgainiui slaptavietę pakeičiau – perdėjau į spintos antresolę, kurioje laikiau savo archyvą. Antresolė buvo pilnutėlė popierių iš viso mano gyvenimo, ir... ak tu Dieve, tą viską išmečiau, nes neatlaikiau kankinimų, kuriais mane KGB gaujelė kankino per nematomąjį atstumą, naudodami bangas. Tas išmetimas truko keletą, netgi daug, metų.
Jų reikalavimą išmesti pildžiau laipsniškai – išmesdavau tik mažiau vertingų, tik mažiau man svarbių, man brangių popierių. Vis manydavau, gal jiems užteks, kiek išmečiau. Mesdavau į šiukšlių išmetimo vamzdį, kuris mūsų name toks, koksai paupyje prie Žaliojo tilto.
O patį pirmą kartą mečiau į kanalizacijos vamzdį savo bute. Tai buvo antikėgėbistiniai ir antisovietiniai eilėraščiai: pavadinimu [VSK] „Organai“; „Mes be laisvės nenurimsim“; „Man patinka“ ir kt. Juos turėjau ranka popieriuje rašytus ir rašomąja mašinėle spausdintus. Kad jie su vandeniu nugarmėtų, sukarpiau lapus į mažus gabalėlius. Bet vis tiek kanalizacija užsikimšo, ir iš to turėjau... labai didelį išgąstį. Nes prisistatė santechnikas, darbo drabužiais apsivilkęs, su kanalizacijos pramušamuoju šampalu rankoje. Susijaudinau kaip niekad, kadangi tapo aišku, kad KGB žino, kažkaip mato, ką aš darau – eilėraščius, įkalčius skandinu. Pramušiau kanalizaciją pats, nes ir aš tokį guminį pramušiklį turiu, guminį ant medinio koto.
Kai supratau, kad KGB mato ar žino ir tai, ką aš tualete darau, buvo tai tarsi prikalimas manęs prie kryžiaus. Deja, šito (nei būsimo kito) eilėraščių išmetimo KGB srutoms neužteko. Visaip ėdė mane ir toliau. Labiausiai tuo, kad sekė mano galvos funkcionavimą, judėjimą, mintis, o aš dar negalėjau susigaudyti kaip jie mane suseka, nenutuokiau, kad mane seka per mano paties akis ir ausis.
Neatlaikęs spaudimo, kuris buvo ir psichologinis, štai vieną savaitgalį susirengiau savo eilėraščių dar sumažinti. Atrinkau tuos, kurie, mano manymu, KGB organams labiausiai kliūva, ir ėmiau laukti vakaro. Namuose buvau vienas. Žmona su vaikais savaitgaliais išvažiuodavo į kolektyvinį sodą, tad tokias „slaptas operacijas“ vykdžiau daugiausia savaitgaliais (kaip ir dirbtinio, įprotezuoto savo danties išsipjovimą, manydamas, kad pagal jį suseka mano judėjimą). Eilėraščius suplėšysiu į smulkius skutelius ir išmesiu. O kad niekas to nematytų, buvo reikalingas vakaras.
Vakaras, be abejo, atėjo. Per dieną pavargęs nuo psichinės įtampos, atsiguliau lovoje, šalimais pasidėjau naikintinus eilėraščius ir pradėjau plėšydamas juos smulkinti, skutelius dėdamas atskiran maišelin. Kai visus numatytus išmesti suplėšiau, išnešiau koridoriun juos išmesti į šiukšlių vamzdį. Ir, o varge, man juos tamsoje pilant į vamzdį, ateina su žibintuvėliu kiemsargis ir sveikinasi mane. Apsivilkęs tokiu pačiu ilgu mėlynu chalatu, kokį ir aš ūkio darbams turėjau. Supratau, kad ir šįkart KGB mane užpelengavo, be juoko sakant, susekė. Subėriau visus skutelius į vamzdį ir sprukau iš kur atėjęs – atgal į butą.
Sekantį vakarą eteriniu būdu išgirdau ką apie eilėraščių išmetimą KGB buveinėje sakė dramaturgas Juozas Glinskis. „Nėra kaltės“, – pasakė jis.
Mane šie žodžiai šiek tiek paguodė, bet tik šiek tiek, nes buvo neaiškūs, neišsamūs. Apie kokią mano, ar mano eilėraščių, kaltę jis kalba?, ilgai spėliojau. Žinojau, kad turiu meilės eilėraštį dar ir tokiu pavadinimu, pavadinimu „Kaltė“, jo neišmečiau. Tai nejaugi iš tų skutelių KGB sužinojo, kad eilėraščio „Kaltė“ dar neišmečiau? Spėliojau ir šitaip.
Kad labai tobulai, gąsdinančiai ir nesuprantamai KGB gaujelė mane seka, pasitvirtino sekančią naktį. Ją, kone visą, pusiau miegodamas, pusiau nemiegodamas, aš pirštais plėšiau nesamus popierius. Kaip ir praeitą vakarą, tik jokių popierių rankose neturėjau. Pusmieginiu miegu miegodamas aš jutau, kad mano rankos, pirštai juda, nuolatos kažką plėšo. Šitaip kankintojai atkartojo mano judesius, kuriais praeitą vakarą plėšiau savo eilėraščius, ir aš kuo aiškiausiai supratau, kad tai yra dirbtinis pareito vakaro judesių atkartojimas. Bangomis gaujelė išgavo šiuos judesius.
Kažkuriuo laiku archyvas su eilėraščiais perkeliavo į drabužių spintą. Pačioje jos apačioje, po skudurais, į aplankalus susegtiems popieriams, daugmaž buvo saugu. Bet KGB gaujelė, kaip ir viską, deja, žinojo ir tai. Jie ir toliau reikalavo visą archyvą išmesti. Jeigu jie nebūtų kankinę nuotoliniais kankinimais, žinoma, nebūčiau savo popierių mėtęs. Bet jie, niekšų niekšai, kankino. Kankino ir tokiais kankinimais, kurie būdavo sunkūs kaip ir fizinis skausmas.
Laikas nuo laiko, kankinimų neatlaikydamas, vis ką nors iš savo archyvo išmesdavau, pavyzdžiui, periodikos leidinius, kuriuose buvo išspausdinta mano kūrybos ir straipsnių. Galvojau, jie išspausdinti, tad vis tiek išlieka (bibliotekose), nors savuosius egzempliorius ir išmetu.
Galop archyvą, slėpdamas ir jį mažindamas, pertvarkiau taip. Iš visų aplankalų popierius išėmiau, ir sudėjau juos savo kambarėlyje sekcijoje, žemiausioje lentynoje, prie savo lovos ir prie lango. Tai buvo paskutinė eilėraščių užuobėga. Jau daug archyvo buvau išmetęs, bet buvo belikę svarbesnieji popieriai ir, svarbiausia, eilėraščiai.
Vaikščiodamas pirmyn atgal po savo kambarėlį, bijodavau ir į dureles pažvelgti, už kurių buvo mano eilėraščiai, kad nors nepradėčiau galvoti apie juos, jų neišduočiau gaujelei, nepriminčiau, kad juos dar turiu. Beje, jei tik pradėdavau apie eilėraščius galvoti, iš KGB buveinės tuoj (ironiškai) sakydavo: „Primink!“.
O Viešpatie, kiek aš pergyvenau, prisikamavau galvodamas kaip man išgelbėti savo eilėraščius, dar esantį savo archyvėlį.
Visokių planų kūriau, kur juo padėti. Planavau prašyti kad priimtų diapozitan Mokslų akademijos Biblioteka, kurioje esu dirbęs, Bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius mane pažįsta. Bet koks tai būtų eilėraščių paslėpimas, kai KGB gaujelė žino kiekvieną mano žingsnį! Planavau, gal susirasti Juozą Glinskį, gaujelės dalyvį, ir jam juos atiduoti. O gal supakuočiau į maišą ir nuvežčiau į sodą savo draugui Broniui, kad jis juos išsaugotų. Bet reikalavimas, buvo kitoks: visus išmesti. Tai (maždaug) 2009 metais ir įvyko. Visą archyvą suėmiau į glėbį ir, laiptais eidamas, nunešiau į konteinerį ir išmečiau. Nešdamas, leisdamasis laiptais sutikau iš miesto grįžtančią kaimynę Dainą. Ji manęs klustelėjo ką čia nešu, bet aš susigėdęs ir bijodamasis, kažką tik numykiau, ir mes prasilenkėme. Nors dar galvojau gal palikti juos bendrajame koridoriuje prie savo buto. Gal koks nors gailestingasis samarietis juos paimtų ir išsaugotų ir kada nors ateityje man juos atiduotų. Juk kai išmetu kokią nors viryklę, tai akimirksniu ją kažkas pasiima. Paėmė ne vien tik viryklę. Bet ir šį planelį atmečiau. Anksčiau, kai priversdavo ką nors iš archyvo išmesti, tai išmetamuosius popierius padėdavau šalia šiukšlių išmetimo vamzdžio, į patį vamzdį neįmesdavau – kad pamatytų jog išmetu, o ir todėl, kad gal kas nors paims juos ir išsaugos. Kol kas nieko, ką esu išmetęs, man neatsirado, nors yra buvę tokių atvejų: antai atsirado eilėraštukas, kurį buvau šiukšlių vamzdin išmetęs. Bet jau nei to neturiu, ir tik kelias eilutes atsimenu:
 Kelios strofos, kelios žodžių strofos,
 Buvo tarsi geokatastrofos.
 
Kaip man buvo gaila, kad išmečiau eilėraščius, visą dar turėtą archyvą!, kiek aš pergyvenau! Jaučiausi kaip po karo, netgi baisiau. O kankinimus, po eilėraščių išmetimo, jie palengvino tik truputį. Juk šitiek daug laiko, ištisus dešimtmečius eilėraščius rašydamas aš praleidau. Virtinę metų! Visą laisvą laiką eilėraščių rašymui skirdavau.
Kai atėjo į svečius minėtas mano draugas Bronius, jam pasakiau, kad išmečiau eilėraščius, ir kad planavau jam juos nuvežti. „Tai taip reikėjo ir padaryti“, – pasakė jis man. Dar labiau dėl to nusiminiau. Bet šį pergyvenimą vyrukas iš KGB buveinės šiek tiek apmalšino: „Jei būtum draugui nuvežęs, tai būtum dantyse atgal parnešęs“, – pasakė jis man eteriniu būdu. O kitas, jo sėbras, vėliau ne kartą klausė: „Ar dar rašysi, ar dar kursi?“.
 
Ne visi gaujelės nariai mane vertė popieriją išmesti, netgi aiškindavo vieni kitiems, kad eilėraščių aš jau neturiu. Bet buvo ir tokių, kurie labai įnirtingai ir piktai sakydavo: „Jis turi!!!“. Ir iš šių žodžių man būdavo aišku, kad kankina ir už eilėraščius, kad tikrai reikalauja juos išmesti, ir rodė viltį, kad juos išmetus, kankinimus išjungs, o gal netgi ir visai amnestuos.
 
2015 m.