Į vakarą pasisuka diena,
Į vakarą saulelė galvą lenkia.
Dienos ilgumo žiogui negana –
Žalias natas žolėj rasotoj renka.
Nutyla paukščiai, visą dieną šėlę.
Gal trumpą naktį kantriai ištylės.
Lyg medžių dvasios – išlipa šešėliai
Ir išsitiesia vėstančioj žolėj...
Kiek tos nakties! Jau rytuose šviesėja,
Pabunda vėjas be skambaus ku-kū...
Sugrįžta į medžius ilgi šešėliai
Ir supasi per dieną ant šakų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-08-01 17:35:26
Muzikalus ir labai gyvas tekstas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-08-01 16:10:54
Labai gražiai „išguldyti“ ir „sustatyti“ medžių šešėliai ir visa kita... Puikus eil. Dėkui.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-07-31 22:56:08
Šiandieną tiek daug gražios, jautrios poezijos...Ačiū
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-07-31 18:43:26
Nutapytas vasaros dienos peizažas...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-07-31 16:38:00
Turbūt tik poezija gali atskleisti tokį kerintį gamtos ir būties grožį, akimirką, trapumą...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-31 16:16:33
pakerintis eilėraštis, jautrus ir išjaustas...