Ledaunė
 
Vaikystėje pačius didžiausius „stebuklus“ turėjau šiuos, kuriuos atsimenu šią akimirką. Vieną karštą vasaros dieną ėjome su draugu maudytis Sparto ežere, kuris netoliese Aleksiejiškės kaimo, kuriame tada pas savo senelius gyvenau, tame kaime gyvenančiais. Dabar jau ten krūmai kur stovėjo troba, o aplinkiniai kalnai ir kloniai mišku užaugę, pliki buvę. Tokiame nederlingame smėlingame dirvožemyje, žolės vien tik avims užtekdavo. Taigi ėjome su savo geriausiu draugu maudytis ir jau prie pat Sparto ežero užklydome į kolchozo kažkokį tvartelį. Ir ką aš ten pamačiau: ledas! Pilnas kampas priverstas pačių tikriausio ledo luitų pjuvenomis apipilto, bet matėsi! Didelių kaip kopūsto galva. Jau vasarų buvau pragyvenęs tiek, kad gerai žinojau: ledas būna tik žiemą, o čia štai vidurvasarį... ledas! Tai buvo labai didelis mano vaikiškas nustebimas. Ta ledaunė buvo prie ežero, ant labai aukšto kranto, kur buvo žema mūrinė raudonų plytų ferma. Dabar ir ten jau tik žolės.
Dar didesnis stebuklas man – tada buvau šeštaklasis – buvo tas, kai parduotuvėje Veisiejuose, kuriuose vienerių metų klasę ėjau internate gyvendamas, taigi man, spoksančiam į tokias vaikui malonias ir, suprantama, neprieinamas prekes, pamačiau magnetofoną. Pardavėja, tai pastebėjusi, magnetofoną įjungė ir liepė man pakalbėti į mikrofoną. Po mano kalbos ji mano kalbą garsiai paleido ir kai aš išgirdau skambant ką buvau pasakęs, tai taip nustebau ir net išsigandau, kad vos iš parduotuvės neišlėkiau. Tokio neįtikėtino stebuklo dar nebuvau matęs ir, žinoma, nei girdėjęs.
2017 metai
 
Kol Lietuva sovietmečiu nelaisva buvo, didžiulė svajonė buvo pervažiuoti Eitkūnus ir pabuvoti Vakaruose. Dangus taip pačiai kaip ir pas mus žydravo, bet žemėje gyvenimas ten buvo laisvesnis negu laisvas dangus, miestuose prašmatnaus gyvenimo norėjosi pamatyti, juo pasimėgauti, pasigėrėti tarsi tionykščiam. Beje, Dostojevskis Eitkūnus tai dar Eitkūnais vadino.
 
Kažkada rusai senovišką kepurę nešiojo murmolką. Nemažai esu matęs, taigi mačiau ir tai, kaip sovietmečiu Lietuvoje rusės žiemą nešiodavo vyriškas žiemines kepures. Tai man neatrodė puošnu, bet košnikas – senovinis rusių moterų trikampio formos galvos apdangalas, karoliukais puoštas – be abejo puošnus.
 
 
Kvapnumas
 
Vienas iš didžiųjų mano jauno gyvenimo įspūdžių buvo ir... kvepalai. Juos man padovanojo mano panelė Birutė M. Tiesą sakant padovanojo ne kvepalų, o tik... jau tuščią mažytį tų kvepalų buteliuką, regis, paauksuotu kamšteliu užsukamą. Tie kvepalai vadinosi Byt možiet. Kvepalai savo kvapu ir kvepėjimu buvo tokie stiprūs, kad net ir iš tuščio buteliuko kvepėjo ilgą metą. Aš labai ilgai nešiojausi kišenėje tuos tuščio buteliukėlio kvepalus ir metas nuo meto, bet vis dėlto labai dažnai, atsisukdavau kamštelį ir pasigėrėdavau tuo nepaprastai maloniu kvapu. Dar ir todėl taip dažnai, dar ir todėl tie kvepalai buvo man nepaprasti, kad jų kvapas primindavo aistringą meilę, beveik pirmąją (iš tikrųjų antrąją) – primindavo Birutę, kuri tuos kvepalus man davė. Ši meilė, apie kurią rašau, užgimė ir atsitiko mažame Dzūkijos miestelyje, kur mes su ja susipažinome vakaro šokiuose ir tada aš pirmąkart su mergina, būtent su ja, nakvojau – pas ją kambarėlyje, kurį ji tame miestelyje nuomavo. Dabar šis senas medinis namas jau nugriautas, buvau nuėjęs jo pasižiūrėti ir neradau, o tada, kai pas ją nakvojau, visą naktį neapsakomai džiaugiausi ja, pirmuoju savo gyvenime džiaugsmu, kuriuo prasideda kūniškos ir dvasinės meilės erotiniai nuotykiai; bet buvau tą naktį dar toks netikėlis ir kuklus, kad iki nuogumo per visą naktį jos... nenurengiau, bet vis tiek gėrėjimosi ja buvo tiesiog neregėtas perteklius, buvo ikitol nebuvęs ir nepatirtas jausmas ją liečiant, buvo jausmas pats įstabiausias. Tada man buvo jau 18 metų. Dabar jaunimas daug anksčiau mėgautis gyvenimu pradeda. Ta pirmoji, nors ir platoniška, bet vis dėlto jau kūniško prisilietimo naktis, man buvo nuostabi ir niekada jos nepamiršiu. O neplatoniškos meilės, deja, tik maždaug po dviejų metų gavau, buvo nuostabu, bet būtų nuostabiau, jei būčiau gavęs iš tos, iš kurios platoniškąją gavau, o neplatoniškos negavau, nors gal būčiau ir gavęs jei būčiau buvęs įžūlesnis ir drąsesnis. Kai jau neplatoniškąją meilę gavau, tai gavau, nuo pat pirmo karto, kiek norėjau – kiekvieną naktį vakare ir paryčiais, o netgi ir dieną – kiek norėjau. Tai dieviškas man jausmas buvo, ir yra, iki šiolei. Per tą laiką, nuo to laiko kai neplatoniškai gavau, iki šio laiko, turėjau šio erotinio jausmo nesuskaičiuojamai daug.
2017 metai
 
 
Dainininkas
 
Senovė visą laiką mane domėjo – mat gyvenau sovietmečiu, nelaisvės, nevalstybingumo metais, todėl būdavo labai malonu pamatyti ką nors kas iš laisvos Lietuvos laikų. Nedaug ką iš to laikotarpio pamatydavau, apie tai pasiskaitydavau iš prieškarinių knygų. Jose, ant paskutinio viršelio būdavo parašyta kiek jos kainavo, būdavo litais parašyta kiek kainavo. Ši valiuta rodė faktinai laisvos Lietuvos laikus, ant sovietinių knygų tokio malonaus kainos žymėjimo, suprantama, neregėdavau – būdavo rubliais parašyta kaina, knygoms nors ir pigiais, bet šit ką čia norėjau pasakyti: sutikdavau prospekte Vilniuje Antaną Šabaniauską – prieškarinių Kauno restoranų dainininką. Jis ūgiu buvo žemesnis, nei aš ir vienąkart pasitaikė toks dalykas: jis buvo atėjęs „Vakarinių naujienų“ nusipirkti kioske prie centrinio pašto. Aš taip pat ėjau jų nusipirkti, visai netoli gyvenau (Knygų rūmuose) ir pamačiau: žiūriu stovi Šabaniauskas, žilaplaukis dainininkas ir dairosi kažkaip nesuprantami lyg kažko nesuvokdamas. Aš norėdamas ilgiau į jį įsižiūrėti stojau arti jo, o jis man sako maždaug taip: Kur aš esu ir kaip man rasti savo namus. Tada aš jam paaiškinau. Tai, deja, buvo jau senatvinis nesuvokimas, nors nebuvo dar labai senas. Ir net nesinori tai pasakyti, ką pasakiau, daug maloniau, kad aš jį girdėjau dainuojantį naktiniame bare, Žirmūnuose, kuris dar neseniai Vilniuje buvo atsiradęs. Ten jis dainavo – deja, dainos neatsimenu, bet atsimenu, kas buvo jautriau: dainavo jis jau ne visiškai pakankamu balsu, buvo jau daugiametis, todėl jau nebuvo agnus, nes ir aišku: juk tai buvo dainininkas net prieškarinis. Net keista kaip sovietai jam leido sovietmečiu padainuoti.
Ir dar maža detalė: jo žmona sovietmečiu dirbo pardavėja, ledus pardavinėjo (lyg ir iš vežimėlio) priešais centrinį paštą Vilniuje, kitapus prospekto.
 
 
Prisiminiau
 
Prisiminiau, ką apie Vilniaus paminklus sovietmečiu man sakė šviesus kultūrininkas Vincas Martinkėnas, regis, pats maloniausias iš visų senelių, kuriuos aš pažinojau. Tada jis, kaip ir aš, dirbome Mokslų akademijos bibliotekoje, turiu jo nuotraukų, buvo labai raukšlėto veido. Jis taip kartą neužmirštamai pajuokavo: pas mus Vilniuje stato tai vieną paminklą, tai kitą, bet kiekvieną po kiek laiko nugriauna, o tai nemenkas materialinis nuostolis, galėtų daryti taip: negriauti viso paminklo, o tik galvą pakeisti. Žinoma, šiais laikais, kai kėgėbizmas dar išlikęs – seka mano mintis ir kankina mane kėgėbistai bloga savijauta – pavojinga tai sakyti ir užrašyti, bet ir ateityje viską rašysiu.
Dabar kėgėbistinių srutų gaujelė, kankinimą nuotoliniu būdu man pasunkino, guldo mane į lovą – tokią bangomis įjungė man dirbtinę būseną.
2017 metai, liepos 29 diena
 
 
Mane kėgėbistinė gaujelė nuotoliniu būdu vargina ir kvėpavimo apsunkinimu, jau daug metų ir šitaip jie mane naikina; ta gaujelė yra kažkur Vilniuje. Praeitą vasarą, kurią leidau Dzūkijos kaime, tai jie kasdien, o dar labiau kasnakt, bangomis man įjunginėdavo tokį gilų dirbtinį kvėpavimą, kad aš pagalvodavau kaip man ir plaučiai nesuplyšta nuo tokio intensyvaus ir jau labai ilgo, jau tiek daug metų dirbtinai įjunginėjamo kvėpavimo. Šiuo kankinimu (kankino ir kankina dar ir bloga savijauta) jie labiau tą vasarą pradėjo mane kankinti todėl, kad rašiau erdvią novelę „O, tai žinosi!“, kurią vis dėlto sukūriau labai ilgą – beveik šimto puslapių, jau skelbiau ją internete ir internetu.

2017 metai