– Myliu tave, – tarei.
– Tik tuščios kalbos,
Jos skris padangėm tarsi gulbės,
palikdamos gimtinę žiemai.
Tu nori padaryt joms ledo inkilą,
kad tapčiau tik Tavo Geiša.

Manęs gyvenime nemokė nieks sukčiaut,
Nors tą visi mokėjo ir daryt nevengė.
Tik leido man pačiai suprast –
Nešioti kaukę daug lengviau,
Negu be jos lėbaut Kaukių Baliuj.

Nebūsiu aš tavos aistros gaivintoja,
Padangių Geiša rūbu šilkiniu, – tariau, –
Nesu lošėja, pokerio princesė Tau,
Kad žaistum mano sieloj duženom aštriom
Kadaise buvusių jausmų!

Išaugau aš tą karstą,
Kuriame portretą mano dar laikai
Ir kur mane vis dar bandai įmesti.
Portretas lieka portretu,
O man Tavim gyvent po šitiek metų tenka... – Tariau ir užtrenkiau nuo jūros vandeniu persmelkiančio (ir kartais varvančio) barnio blyškesiu pasruvusias akis.