Aukos ir meilės neužkasti, nepaslėpti,
Jinai atgis ir saulėn prasiverš,
Jeigu širdis tikrai mylėt Tėvynę liepė,
Tik laikas privertė užmerkt akis.
 
Gerai, kad laikmečiai į praeitį nubėga,
Yra vilties sulaukti šviesesnių,
Kada atgimsta tautos, išlaisvėja
Ir, kritę didvyriais, pakyla iš kapų.
 
Tai kas, jeigu tiktai atmintimi, paminklais,
Vardai jų kalba lūpomis gyvųjų, dainomis,
Kurios dabar jau skamba tarsi naujas ginklas,
Kovoj už laisvę žodžių salvėmis.
 
Nėra aukų beprasmių, jų Dievas nepamiršta,
Dangus garbės vainiką būtinai atneš,
Ir nesvarbu, po metų dešimties ar viso šimto,
Jiems skirtą dieną žmonių minios švęs.
 
...........................................................
Ne vienas pasakys — tai tik iliuzija, apgaulė,
Ne tokia turi būti šiandiena.
Svajonių buvo daug, TIESOS, ne melo laukė
Pradėjus išsivaikščioti tauta.
 
Tik teisti neskubėkim, gal laikas dar išteisins,
Matyt, kad Laisvės pamokas išmokom ne visi,
Vieni suprato ją, kaip tapt turtingam greitai,
Kiti — palaukt, kol bus geriau, pabūti nuošaly.
 
Kurie palikome,
sustokime prie kryžių, atgimusių paminklų,
Statykime naujus, gink Dieve, ne „vamzdžius“.
Statykim Lietuvai, statykime valstybei,
Jai neškime gėles, nupintus vainikus.