KGB gaujelės Kalbėjimo mašina žodžius mano ausyse kartojo maždaug dešimt metų, šią žinią gal jau esate perskaitę ankstesniuose mano tekstuose. O ką konkrečiai kartojo, kokius žodžius ji kartojo, palyginti mažai esu rašęs, nors kartodavo juos per visą mano nemiegojimo laiką. Beje, ne tiek ausyse tas kartojimas girdėdavosi, kiek pačioje galvoje. Štai vienas sakinukas, kurį kartojo, iš atminties neišdyla iki šiol: kalbėjimo mašina gal kokį pusdienį kartojo „Be konjako!“, „Be konjako!“, „Be konjako!“... Tai buvo tą rytą, kai užvakar buvau gėręs konjako. Šiuos žodžius kartojo su ironija: kad štai mūsų naikinamasis Jonas konjaku maitinasi, o ne riebalų ant duonos užsitepdamas (jeigu jau tepčiausi, tai nebent žąsies taukų).
Mat konjako bonką – per dvidešimt metų – turėjau ne mažiau kaip du kartus. Gavau dovanų iš tų, kurie man patys brangiausi.
Žinoma, visaip stengiausi išvengti, kad KGB gaujelė tokios prabangos pas mane nepastebėtų. Nors jie ir visą mano egzistavimą suuodžia, mato, ką bedarau, bet vis tiek. Nukišau konjako butelį į giliausią spintos kampą, kur rečiausiai prieinu, ir stengiausi jo nė neprisiminti. Taip buvo su pirmąja bonka, o panašiai ir su antrąja. (Tik konjako tarą gal reikia vadinti buteliu, o ne bonka.).
 
Vyko manęs kankinimai bangomis. Kasdien. Namie nieko nedariau, o tik vaikščiojau kaip koks mechaninis žaislas, alavinis kareivėlis, kokio nė caras Pavelas neturėjo. Kankinimo savijauta buvo klaikiai sunki. Aš, disco muziką pasileidęs, net šokti kambaryje bandžiau, bet ir dėl to kankinimo nelengvino. Kartą pamaniau, o ar nebūtų nors kiek lengviau, jeigu to konjako išgerčiau! Taigi su tokia, labai baiminga mintimi (o kas, jeigu už tai kankinimą dar labiau pasunkins!), aš konjako ir įsipyliau, išsitraukęs iš giluminio spintos. Dar turėjau problemų to konjako kartoninę dėžutę išmesti: kad niekas savo akimis, o gaujelė – pro mano akis, jos nepamatytų.
 
Bet savijauta nė kiek nepagerėjo, neatsižvelgė niekšai į tai. Sekančią dieną vėl gurkštelėjau su kavute konjako tartum paryžietis, Deja, vėl negavau jokios paguodos – kankinimo nepalengvino. Tada konjaku pradėjau vaišinti ir žmoną, dar kaimynė Rūta buvo užėjusi – taip visą konjaką ir pabaigėme. Sekanti diena buvo jau visiškai be konjako, todėl dar sekančią dieną ir pradėjo kartojimu: „Be konjako!“, „Be konjako!“, „Be konjako!“...
 
P.S. Tuščios šio konjako bonkos pagailėjau išmesti: graži, gal kam nors, kad ir sultims kada prireiks, ir padėjau ją sandėliuke. Bet po kelių dienų ši bonka nežinia kur dingo. Tiek težinau, kad KGB ją pasiėmė. (Ir nėra vilties, kad ją man pilną grąžins. (Žinoma, nė neimčiau)).
 
2015 metai