Nebudink vėtrungių — jos miega naktyje,
ir jūra ošti jau seniai pailso,
bet mintimis aš bėgu vis į ją
ir moju tau nuo praradimų tilto.
Sugrįžk, sugrįžk, — pašaukčiau tyliai ją,
vienintelę sparnuotą viltį,
kad grįžtų ji atgal, tačiau, deja,
tik liūdnas žvilgsnis glosto baltą smiltį.
Bent sopuliu, rauda, deja,
tartum žuvėdra dar bandau pakilti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-28 19:58:20
gražios, viltingos eilės...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-07-28 12:10:03
Nostalgiškas mielas kūrinėlis.