Ką slepia storos namo sienos?
Ką jos girdėję, ko negirdėję?
Ką jos užslėpę, ką nutylėję?
Nebylios, tylios lyg lauko plynė.
Ilgai stovėję, ilgai kentėję
Darganas, lietų, šaltį ir vėją,
Ilgainiui ėmė ir subyrėjo.
Užraktas skilo, rakandai pabiro.
Vėjai išpustė paslaptis sienų.
Nieko neliko, tik pamatas vienas.
Slėpynės baigės, visi išsisklaidė.
Vėjas tik ūkė, tuštumą glaudė,
Blaškės griuvėsiuos,
Dar kažką šaukė.
Varnos tik žemę snapu knabojo,
Prarasto laiko turbūt ieškojo.
Senas darželis dar bandė žydėti.
Užžėlęs takas norėjo tikėti,
Lakštingalos giesmę sode girdėti...