Kėgėbistinė gaujelė blogom savijautom nuotoliniu būdu mane kankina nuo 1995 metų, kai išvežė KGB mane į psichiatrinę ligoninę. Tebekankina bloga savijauta iki šiolei. Vieną 2017 metų naktį, kai prašiau, kad manęs nekankintų, vyrukas, erdve atskriejančiais žodžiais atsakė man, klausimu: „Ar dar kovosi?“. Bet koks čia mano kovojimas: aš juos, sakykim, tik KGB srutomis pavadinu, o gauti turėtų daug daugiau: maždaug po 10 metų kalėjimo.
 
Kai gaujelės buveinėje dirbo merginos, tai jos mano ne kūną kankindamos veikė (dabar kūną nuotoliniu būdu kankina, kankina, pavyzdžiui, dirbtiniu skausmu kojose), o psichologiškai erzino, visokius žodžius į mane laidydamos. O aš pagalvodavau net ir šitaip: kaip noriu ranką tau uždėti ant putės. Ir svajodavau gauti kaip gauna norintieji. Tad vieną kartą kažkuri man pasakė: „Ateik, duosiu“. Žinoma, čia, šiame skirsnelyje, necenzūruotai aš pasireiškiau. Bet ir ateityje savęs necenzūruosiu, tam, manau, bus kalbos redaktoriai ir stilistai.
2017 metai
 
 
Saliomė
 
Malonu prisiminti vieną epizodėlį. Rugiapjūtė kolchoze buvo. Pjaunamosios džirgsėdamos, dviejų arklių kinkuojančių ir net išprakaitavusių traukiamos, kirto rugius. Sėdėdavo pjaunamojoje, kietoje geležinėje sėdynėje pjovėjas, ir ikišiol prisimenu išprakaitavusį jo veidą, rankose botagą ir vadeles laikantį. Kur pjaunamoji rugių nenukirsdavo, tai tame plotelyje atsirasdavo vyrai su dalgiais mediniu kotu ir nukirsdavo nenukirstus rugius. Šitaip išaugusio ir nenukirsto javo lauke nelikdavo nė kiek. Bet kur jį išveždavo ir kiek už tai sumokėdavo? Juk tai baudžiava buvo. Bet čia norėjosi pasakyti sau asmenišką malonų dalykėlį. Per javapjūtę moterys ėjo paskui nukirstus rugius ir rišo juos į pėdus; rugius grėbė, gniūžtę iš nukirstų rugių paėmusi darydavo šiaudinę virvę ir perrišdavo apglėbtą rugių glėbį, kuris, kaip sakiau, vadinosi pėdas. Būdavo ir per rugiapjūtę atvangos valandėlių, nors tai būdavo skubimiausias metų darbymetis. Taigi per vieną tokią atvangos valandėlę susėdo moterys žemumoje ant pabalio, šnekučiavosi, o ir aš ten buvau, dar vaikas būdamas. Pašnekyje staiga išgirdau niekaip man netikėtą dalyką: viena moterų žiūrėdama į mane pasakė: „Koks gražus vaikas“. Labai nustebau tokiu netikėtu vertinimu, ir jis, suprantama, malonus, jei maloniai prisimenu iki šiolei. Jos vardas, kaip kaime girdėdavau, buvo Saliomė. Tai, pilniau sakant, matyt, Salomėja.
2017 metai
 
 
Dar vagiu
 
Šlykščiausiais senis, kuris mane sekdamas ir kankindamas nuotoliniu būdu, kartą man sakė maždaug 2011 metais: „Tu dár vagi“. Regis, tuo mementu kai sakė buvau kaip tik parduotuvėje. Iš tų jo žodžių supratau, jog kėgėbistai vagimi mane paišo, sako kad parduotuvėje aš vagiu, o ne užmoku. Dabar jau ir pats taip juokauju: už prekes prieš mokėdamas kreditine kortele balsiai kalbu kas mokėjimo aparatėlyje matosi, ir kai atsiranda žodis „mokėjimas patvirtintas“, pasakau balsu, rankas skėstelėdamas: „Nepatvirtinta!“. Tada dar ir ranka numoju sakydamas: „Velnias nematė“ kad nepatvirtinta, palaukiu, kol čekį išmuš, dedu jį krepšin, ir išeinu su šypsenėle, nors ir kankinamas blogąja savijauta bangomis, išeinu su šypsenėle, nešdamasis degtinės.
2017 metai
 
Mano vaikystės namuose, viensėdžio sodyboje, obelų buvo tik dvi: „baltukų“ pavasarinių, o kaip vadinosi kitos obels obuoliai, neprisimenu – buvo atsimenu minkšti, krakmolingi, skanūs. Čia verta, manau, paminėti gal net tarminiam žodynui žodį: mūsų giminaičiai turėjo sodą su daugeliu obelų, vienos obels obuoliai buvo saldūs – vadindavo juos, tuos saldžius obuolius, „saldūniniai“.
 
Kiškenos liemenę kažkada sovietmečiu turėjau, gal jau 1984 metais – sakyčiau, gražią prabangą. Su ją net į Palangą poilsiauti dviems savaitėms buvau nuvažiavęs, gerai liemenį šildė. Nebuvo lengva tokį drabužį užgyventi. Dalindavomės ta liemene su žmona, su kuria ją esu ir nufotografavęs, kaip tik Palangoje.
 
Jau seniai, ne vėliau kaip nuo 1992 metų, pastebėjau, supratau, kad šešėlinio tinklo (ar sistemos žmonės) – juos vadinu KGB tinklu – net ir rengiasi ne kaip nori, o pagal kažkokią specialią jų tvarką, pagal reglamentą, pagal tai, kaip jiems liepiama. Pavyzdžiui, man atrodydavo, kad jei sutinku žmogų, ar važiuodamas autobusu pamatau žmogų, apsivilkusį balta striuke, tai pagalvodavau: tai šešėlio, KGB, tinklo žmogus eina. O eina žmonės sulig manimi, net ir tada, kai autobusu važiuoju. Vėliau, kai pamatydavau merginas baltais bateliais apsiavusias, tai ir irgi taip pačiai pagalvodavau.
 
Dzūkiško žodžio „kūtvela“ išaiškinimas: tas, kuris labai labai susivėlusiais plaukais matosi, tai jam ir sako linksmai: „Kūtvela!“.
 
Kėgėbistinių srutų gaujelė, kurie dar ir dabar nuolat seka mano mintijimą ir kankina mane bloga savijauta, atėmė iš manęs maždaug 17 metų mano gyvenimo, ir kūrybinio gyvenimo, nes tiek metų, apie plunksną, sakyčiau, bijodavau ir pagalvoti. Bet dabar jau galutinai žinau: rašysiu visą laiką. O gaujelė, kuri mano kūną kažkokiom bangom tai labiau, tai mažiau dieną naktį kankina, yra kažkur Vilniuje.
2017 metai
 
 
Taip apsidžiaugiau
 
Štai vienas iš įsimintiniausių mano gyvenimo įspūdžių. Sode iškasiau gilią duobę nurautoms žolėms ir piktžolėms sumesti, kad jos, pavirtusios trąšomis, galėtų tą patį sodą vėl patręšti – o jis, sodas, visas užimtas, užsodinamas vien naudingais augalais, nes sodo sklypelis labai nedidelis, todėl kaip ir nelieka nenaudingo ploto, augalais gerais neužkloto, bet ravėti visokių varpučių, ar balandų (kurias, beje, arkliai, atsimenu vaikystės kaime, skabyti labai mėgsta, traukdami sunkų plūgą, bet vis dėlto suspėdami aukštą šalikelės žoliaūgį nugriebti – jie, arkliai, nors būdavo geležimi, žąslais pažaboti, bet vis dėlto kramtydavo ir sukramtydavo, ką nusitveria, o artojas, kiek mačiau, už žoliastiebių skabymą nė vienas arklių nebausdavo botagu ar netgi nei šūktelėjimu „Nė!“, kuriuo ragindavo tada, kai per lėtai traukdavo jungą), bet ravėti sode visokių varpučių, ar usnių ir balandų vis tiek būtinai prisieidavo. Ir šit kai kartą atvažiavau į sodą, pažiūrėjau į dar neseniai iškastą tą duobę ir matau:.. ežys įkritęs joje! Aš, net nusigandęs įlipau duobėn ir iškėliau tą ežį. Padėjau šalia duobės ir liūdnai stebiuosi:.. jis nė nepajuda, nebėga savo gamtos keliu! Daug ilgai į jį pažiūrėjęs nuėjau dirbti sodo darbų, apie nieką taip nusiminusiai negalvodamas, kaip apie tą ežį. Maniau šitaip: dėl aukšto įkritimo jis taip nusigando, tokį stresą patyrė, kad štai jau ir pajudėti, pabėgti negali. Bet šis mano liūdnumas pasibaigė, kai po kiek laiko atėjau vėl to ežio pasižiūrėti. Atėjau ir žiūriu... jo jau nėra! Taip apsidžiaugiau. Tai tikras atsitikimas – nereikšmingas, bet ir reikšmingas.
 
 
Meškeriotojai
 
Kai eidavau per tiltą į darbą Lietuvių kalbos institute, tai, nors palyginti ankstus rytas, kartais nuo tilto pamatydavau neįprastai daug meškeriotojų, glaustame būrelyje susitelkusių vienas prie kito meškeriojančių Neryje. Suprasdavau, kad dėl manęs jie šitaip vargsta ir mane psichologiškai vargina. Bet vieną kartą toks žvejų būrelis mane ir pralinksmino: kai tame būrelyje pamačiau... meškeriojančią ir moterį. Tai buvo kažkaip neįprasta ir juokinga, nes, kiek buvau matęs meškeriojančius, tai mačiau tik vyrus, o moters su meškere rankose dar nebuvau matęs.