Bėga tavo laimė Nemuno krantais,
O tu vejiesi ją su ašara skruoste;
Į širdį sminga jaunystės juokas
Lyg mažo indėniuko karo klyksmas.
 
Paliko kiras savo seną uostą –
Paliko ir tave akių šviesa.
Sustingusiam veide dar plazda paskutinis žodis,
Tik kas jį begirdės apšalusiom širdim...
 
Ak! Paskutinis išlydėjimas –
Kelionė į naujus namus,
Kur pasitiks švelni duobės tamsa,
O sliekas už kaimyną tau pabus.

Pakviesk mane, kai angelai į žemę kris;
Pakviesk, kai raudos žemėje nutils;
Kai liepsnos pragare į ledą virs;
Dangum dievai skraidys.

Pabėgo tavo laimė Nemuno krantais;
Ir ašara skruoste nudžiūvo;
Ir juokas likęs atminty ne tau, ne man – kažkam
Lyg mažo indėniuko karo klyksmas.

Užmigo uostas ir tu – miegok –
Gyvųjų žingsniai virš tavęs;
Te sapnas lydi pamirštuosius
Pas nemirtingus žemės gyvius.

Krauju rašytas tavo testamentas
Liepsnoja pragaro ugny;
Parodyk požemio turtus,
Kai Saulė paskutinį kartą kils.

Pakviesk mane, kai angelai į žemę kris;
Pakviesk, kai raudos žemėje nutils;
Kai liepsnos pragare į ledą virs;
Dangum dievai skraidys.