Jau nieko nesakyk,
Aš jau klausyt nenoriu.
Nuo tavo debilių minčių
Man jau apsunko oras.
Iš naujo noriu gimt,
Iš naujo į pasaulį įsiliet,
Iš naujo rinktis ir mylėt,
Iš naujo gležnu pumpuru
Vėl skleistis.
Jau nieko nesakyk,
Man jau nereikia tavo žodžių.
Tu pasilik juos sau,
Gyvenki tu su jais,
Namo aš grįžt nenoriu.
Tokia puiki diena ir nuotaika
Šiandien drugiu skrajoja.
Tai melas, netiesa,
Aš negaliu išsivaduot,
Tuol grįšiu vėl į esaties būtovę.
Netiesą sau sakau,
Dvi prieštaringos mintys
Manyje bujoja.
Neverta net kalbėt, visa tiesa
Apvirsta aukštyn kojom.
Saulėtas rytas skęsta rūko debesy.
Mėnulis pilnas delčios smaigaliu
Mojuoja. Nei pririšta, nei paleista,
Lyg paukštė spurdanti narve,
Viltim ir neviltim sparnai plasnoja.
Kodėl gi negaliu nutraukt grandinės aš,
Juk ne iš plieno ji, iš gęstančių dienų,
Dar neišblėsusių vilčių mažyčių kibirkščių
Ir žmogiško, kaip Dievas sako, – atleidimo žiedo.
Galiu atleist, galiu iš naujo vėl tikėt,
Bet sodo medžių šakos tokios tamsios,
Nebemezga žiedų ir šerdis samanoja.