Kas prikels vėl jūružės bangas?
Kas įkvėps į jos vilnį gyvybės?
Ir jos gelmę slaptingą atras,
gintarais kai pakrantė sužibus?

Vėl ištiesęs į saulę rankas
tyliai melsies aukštybių galybei
sugrąžint, atgaivint vien svajas
horizonto bekraštės platybės.

Ten laivynai, godų prikrauti,
plaukia, irias į šaukiantį tolį,
kur pasiekt net širdim negali,
nors žuvėdra balta tau dar moja.

Čia, krante, vien smiltis nebyli
ir pušynai, jau laukti paliovę.