Chrizantemos jau prie tavo karsto, 
Netikėtą bėgio žinią neš... 
O viduvasario saulė skausmą žarsto, 
Kad likimas žaismo nepratęs. 

Vis regiu, kaip ieškai tu po lauką 
Tos gimtinės valandų žvainų 
Ir tų metų, gulbėmis kur plaukė, 
Rykantų mokykloje – anų dienų. 

Ir matau pro džiugesį ir kančią 
Ties duobe sustojusius metus, 
Renkančius, lyg trūkusio rožančiaus, 
Išsibarsčiusius tavus vaikus. 

Pats didžiausias turtas – palikuonys, 
Mokykla brangi, gimti namai... 
Ar pakako meilės, skalsios duonos, – 
Nebepasakysi mums nūnai. 

Tas kasdienis darbas – gyvastėlis, 
Neatnešęs turtų didelių. 
Lentvario išnyko pasaulėlis 
Su dienų atodūsiu  giliu. 

Tad ilsėkis šiam kryželių mėly 
Su visu savuoju likimu. 
Chrizantemos baltos, liūdnos gėlės, 
Ir užuojauta vis drėkstančių akių.