Žodžius aš parašiau – jie skirti dainai,
Kurią kasdien dainuotų vėjai tiktai tau,
Kai rudenys, pavasariai ateina
Šaly, kur nėra sniego nei lietaus.
Yra tik pilkas metų nuolankumas
Ir kasdienybės akys žiūri vien pilkai,
Ir vejas laiką laikrodžiai suglumę,
Nes kartais dienos trunka per ilgai.
Nuobodžios dienos – juk tada nepieštum
Vis kylančius į orą balionus
Virš besišypsančio vaikystės miesto,
Kai pūtė vėjas šiltas ir ramus.
Jei būna naktys toj šaly – bežvaigždės –
Užgožią dangų tūkstančiai stogų,
Paklydęs šaltas vėjas blaškos, vaikšto
Tarp šviečiančių vitrinų bei langų.
Ir nesvarbu kokie ten vėjai pūstų –
Tegul dainuoja dainą tau vienai.
....................................................................
Nepamiršta, nes sniegas nieko neužpusto,
Nepamiršta, nes lietūs nieko nenuplauna
Amžinai.
2017 liepos 12 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-21 20:55:30
puiki vėjų daina...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-07-21 20:25:25
Tai taip ir kalbasi širdys - dainomis, posmais, vėjais... amžinai... amžinybe...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-07-21 16:52:41
Puikios eilės.
Vėjų dainuojama daina būna nemari...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-07-21 14:40:02
Labai graži vėjų daina...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-07-21 11:52:36
Patys brangiausi, ir patys skausmingiausi įvykiai visada įsįrąšo į atmintį.
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-07-21 08:54:18
Atminties amžiai!
Kuo juos pamiršt?