Per gyvatos jūrą sielų sielos brenda,
jos ne čia ir ne dabar,
vis surasti kitą krantą bando,
vis su vėtromis jos grumias dar.

Kurgi išsvajotas saulės uostas?
Ar mirtingam kiekvienam pasiekt?
Ir kodėl vien ašaras bešluosto?
Ir kodėl prasmės tik tiek?

Juk nudils jausmai, nešauks kelionės,
nebekils būtis aukštyn.
Kurgi ta vienintelė svajonė?
Ar begrįš kažin?